– Modeliu dirbi nebe pirmus metus, tad tokio darbo virtuvę žinai kuo puikiausiai. Ką patartum merginoms, kurios nori užsiimti tokia veikla? Ką joms reikėtų ir ko nereikėtų daryti sukantis šioje industrijoje?
– Nereikia įsitraukti į lengvabūdišką gyvenimą. Visi apie tai kalba, tačiau dauguma nesuvokia, kad taip iš tikrųjų vyksta: vakarėliai, koksas, gražūs vyrai, moterys, nuogi kūnai... Svarbiausia - išlikti savimi, neatsisakyti savo įsitikinimų, neišsižadėti draugų. Būtina sportuoti ir valgyti. Kalbant apie kūno sudėjimą, yra kitų būdų mesti svorį nei badavimas, vien vandens gėrimas ar nenormalios dietos. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu šokoladą ir jį dažnai valgau, negalėčiau gyventi be šokolado!
– Žinau, kad be modelio karjeros užsiimi kita veikla: dirbi tokioje vietoje, kur parduoda daug skanaus maisto ir įvairių gėrimų. Greičiausiai, esi daug ką išragavusi... Taigi mieliau laisvu laiku užsuki papietauti į darbą ar renkiesi kitas vietas?
– Į darbą laisvu laiku užsuku kavos, pasišnekėti. Kur einu? Šiaip, nemėgstu tokių vietų kaip Pizza Jazz ir panašiai. Į tokias vietas vaikščiodavau, kai buvau trylikos, po filmo su tėvais: „Aaa, varom picooos!”. Dabar labiau mėgstu sushi. Mėgstu skanų maistą. Bet geriausia – darytis maistą kartu su draugais namie. Mėgstu gaminti!
– Galbūt kvailas klausimas, bet kas tau gyvenime svarbiausia? Kokiu prioritetų eiliškumu vadovaujiesi dabar, kasdienybėje?
– Šeima. Žinoma, mano ateitis, aplinkinių žmonių gerovė ir po to turbūt aš.
– Šeima užima svarbiausią poziciją tavo gyvenime. Taigi laikai save šeimynišku žmogumi?
– Naaa, myliu žmones aš. Dar myliu vyrus, myliu vyną, maistą ir miegą.
– Skamba visai romantiškai! Tavo nuomone, romantika tai...?
– Kai jauku, šilta ir gera. Pasiilgau tų laikų, kai susisuki į pledą, geri arbatą ir kalbiesi iki paryčių. Supranti, kad, velnias, jau šešios ryto, švinta, gražu! Dabar mano gyvenime - mokslai, darbas ir vakarėliai, pasimatymais su draugais… Todėl pasiilgau jaukumo, romantikos. Iš tiesų, net neatsimenu, kada buvau susitikusi su man patinkančiu žmogumi vyno paragauti.
– Taigi… ieškai savo princo ant balto žirgo?
– Ne, neieškau princo ant balto žirgo, man to nereikia. Be to, man nepatinka visokios dovanos, pompastika. Nesu materialistė, kuriai reikia pirkt žiedus, mašinas ar namus. Mane mielas raštelis labiau pradžiugintų.
– Kalbi tokiu ramiu tonu, taip atvirai… Juk dabar labai populiari ironija ir cinizmas. Ar tai tau ne prie paširdžių?
– Anksčiau buvau labai kategoriška, kartais neišklausius žmogaus iki galo iš karto sakydavau „Ne!”. Bet su laiku supratau, kad reikia daugiau tolerancijos. Tačiau kartais pasikandžioju, turiu šiek tiek tos ironijos savyje. Mėginu tai išugdyti.
– Ko labiausiai nemėgsti? Žmogaus savybės, maistas ar dar kas...?
– Labiausiai tai nekenčiu kalmarų ir brokolių, haha! Nemėgstu tokių žmonių, kurie nepaiso jokių ribų. Vis viena, juk yra kažkokios žmogiškosios ribos! Be abejo, veidmainių, melagių, pasikėlusių žmonių, kurie stato iš savęs bet ką. Kad ir tų keturiolikmečių modelių, kurios galvoja, kad yra daug daugiau pasiekusios nei vargšas elgeta, kuris renka pinigus gatvėje. Nė nenumanydamos, kad tas vargšas galbūt anksčiau buvo didis žmogus, daug gero kitiems padaręs. Tokios merginos man atrodo kvailos.
– Esama nuomonių, kad modelių pasaulis yra labai paviršutiniškas. Tai tiesa?
– Žinai, bjauru, kad visos manekenės prieš kameras, svarbius žmones tau yra draugės. Tačiau kameroms išsijungus, tau nusisukus atrodo, kad visos jos tau gerklę perrėš. Galbūt todėl, kad esi geresnė, galbūt dėl to, kad jaučiasi nekomfortabiliai prieš tave... Konkurencija – ir tai yra normalu. Visur tai vyksta.
– Buvo akimirkų, kai tam tikras kolegų elgesys privertė riedėti ašaras?
– Nepamenu tokių atvejų. Aš tiesiog ateinu, atlieku savo darbą ir išeinu.
– Ką manai apie populiariąją vaikų fotografiją: dešimtmetės išdažytomis lūpomis, aukštakulniai... ?
– Man tai atrodo kvaila. Nežinau net ar tuos vaikus galima vadinti vaikais, nes iš tiesų – jie neturi vaikystės. Yra gerai, jei esi gražus žmogus, tau būti modeliu patinka, gali išnaudoti šią progą, keliauti, bet... Kai tėvai veda vaiką, tai man neatrodo labai protinga. Vaikas įkišamas į tam tikrus rėmus, iš jo reikalaujamas geriausias rezultatas.
– Kokia buvo tavo vaikystė?
– Aš turėjau draugus, pasikapstymus smėlio dėžėse. Devynerius metus Mokytojų namuose lankiau dailės mokyklą, grojau gitara, turėjau įvairiausių užsiėmimų. Buvau veikli ir man tai patiko.
Daugiau Moralės ekstremalės tekstų - miestodziungles.lt
Foto: Ingridos Žiemytė, Tomo Juskaičio, Agnės Gintalaitės, Alinos Lu ir "LeMuse".
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
