Ką norėčiau padaryti, tai paliesti itin svarbią sritį, pabandydamas atsakyti į klausimą – ar neprofesionaliems finansinių paslaugų vartotojams yra reali galimybė įvertinti vieno ar kito banko patikimumą bei iš to kylančią riziką? Paklausiu paprasčiau – ar gali eilinis Lietuvos žmogus iš jam prieinamos informacijos tinkamai nuspręsti, kuris bankas patikimesnis, o kuris netoks? Užbėgdamas už akių turiu konstatuoti – realių galimybių mažai.
Popierinė apsauga
Taigi kokie šaltiniai eiliniam piliečiui yra prieinami, sprendžiant šį nelengvą patikimumo galvosūkį? Manau, pats pirmiausias šaltinis buvo pačių bankų skelbiama informacija. Ne veltui Bankų įstatymas įpareigoja šias kredito įstaigas ne tik periodiškai teigti finansinių ataskaitų rinkinius priežiūros institucijoms, bet ir pateikti jas visuomenei (61 straipsnis). Dar daugiau tokie rinkiniai turi būti patikrinti nepriklausomos audito įmonės.
Audito įmonė teigdama išvadą bei ataskaitą, turi nurodyti informaciją apie tai, ar bankas tiksliai ir kvalifikuotai įvertino turtą; atliko privalomus turto vertės patikslinimus ir nurašymus; sudarė privalomus ir būtinus kapitalus, rezervus ir atidėjinius (atidėjimus) veiklos rizikai sumažinti; laikosi teisės aktų nustatytų kapitalo reikalavimų; turi tinkamas vidaus kontrolės ir informacines sistemas bei ar veiksmingai ir patikimai valdo nuosavybę ir užtikrina saugią ir patikimą banko veiklą (62 straipsnis). Pastarasis punktas yra kertinis šiame kontekste.
Atrodytų rastas atsakymas – nepriklausomos audito išvados, būtent ir turi atsakyti ar bankas veikia patikimai ir padėti priimti racionalius sprendimus. Įstatymo idėja graži – dvisluoksnė apsauga, ne tik pats bankas įpareigotas teikti tokią informaciją, kuri rodytų tikrą jo finansinę būklę ir veiklos rezultatus, bet ir papildomai tokie teiginiai būtų patikrinami išorinio subjekto – audito įmonės. Bet kiek tai realiai duoda naudos, sprendžiant apie banko patikimumą ir riziką? Pastarųjų įvykių kontekste atsakymas paprastas ir vienareikšmis – naudos jokios.
Ir tai ne vien dėl to, kad šias ataskaitas perprasti reikia turėti bent bazinį supratimą bankiniame sektoriuje, bet būtent dėl to, kad Lietuvoje veikiančios audito įmonės turbūt nepajėgios tinkamai susitvarkyti su užduotimis. Mano žiniomis, visos tų dviejų žlugusių bankų ataskaitos buvo patvirtintos auditorių be jokių išimčių, toje apimtyje ir saugiu bei patikimu banko veiklos konstatavimu, taip kaip reikalauja įstatymas.
Ir Lietuva nėra išimtis šiame kontekste. Paskutinės finansų krizės burbuliui pūstis padėjo ir audito bei reitingų agentūros. Susiformavusi šių įstaigų priklausomybė viena nuo kitos daro įstatyme įtvirtinto, patikimos bankinės veiklos, informacijos šaltinį vertu tik šiukšlių dėžės.
Lieka dar Lietuvos bankas, pagrindinis bankinio sektoriaus prievaizdas. Lietuvos banko įstatymas įpareigoja šį banką periodiškai teikti ir skelbti informaciją apie prižiūrimą sektorių (55 straipsnis). Kiek tokia skelbtina informacija yra vertinga ir svarbiausiai naudinga priimant sprendimą, patikėti savo pinigus vienam ar kitam bankui? Fragmentiškumas, prieštaringumas ir nevienareikšmiškumas, mano nuomone tai žodžiai geriausiai atskleidžiantys tos informacijos esmę. Ir štai kodėl taip manau.
Dar prieš „Snoro“ bankrotą Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2011 m. sausio 18 d. išplatino pranešimą „Akcinės bendrovės banko „Snoras“ inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatai“, kuriame pakankamai „griežtai įvertino joje nurodytus šio banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus“. Sutinku tai rimtas signalas, bet kas tai yra tie „tam tikri nurodymai“, „tam tikri reikalavimai“ ir kaip Lietuvos bankas pagaliau supranta „griežtą įvertinimą“? Informacija daugiau nei fragmentiška, žinant tokio pranešimo svarbą.
Dar daugiau, dar 2010 m. gruodžio 2 d. ta pati tarnyba buvo išplatinusi praktiškai žodis žodin sutampantį pranešimą „Akcinės bendrovės Ūkio banko inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatai“ su tais pačiais „tam tikrais nurodymais“, „tam tikrais reikalavimais“ ir su tuo pačiu „griežtu įvertinimu“. Bankas net nematė reikalo parengti individualu pranešimą kiekvienu atskiru atveju. O pagaliau žlugus „Snorui“ tie patikinimai, kad tai vieno banko problema ir jokiu būdu nesisteminė, kažkaip sunkiai derinosi prie tų ankstesnių „griežtą įvertinimų“, iš kurių tada liko dar vienas.
Ir kaip vertintinas Lietuvos banko viešas „Pranešime apie Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimą, finansų rinkos būklę ir funkcijų vykdymą“ pateiktą Seimui 2012 metų lapkričio mėn., kuriame aiškiai pabrėžta „...bankų sistema 2012 m. tebėra stabili ir nuosaikiai plėtojasi“ (25 psl.), ir kad „visi bankai, spalio 1 d. duomenimis, vykdė visus veiklos riziką ribojančius normatyvus“, kai tuo tarpu iš viešų pranešimų žinoma, kad greičiausiai tada Lietuvos bankas jau žinojo apie Ūkio banko problemas, įskaitant tiek dėl turto ir atrodo dėl maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui pozicijų problemų, o tai tiesiogiai įtakoja veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymą? O tie patys normatyvai ir yra rizikos vertinimo vieni iš instrumentų. Tad jei nemokate skaityti tarp eilučių, iš tokios informacijos realios naudos nedaug.
Pastaruoju metu ypač akcentuojamos (tai pamėgo daryti priežiūros institucijos) palūkanos, kaip kone svarbiausia rizikos išraiškos vertinimo priemonė. Suprask, kuo palūkanos labiau išsiskiria nuo bendros tendencijos tuo toks bankas vykdo agresyvesnę politiką ir tuo pačiu prisiima didesnę rizikos dalį. Toks vertinimas tik iš dalies teisingas.
Peržvelgiau dabar galiojančias palūkanų normas už paprasčiausius vienų metų indėlius, ir nenorėdamas kelti papildomos panikos įvardinsiu keletą bankų tik skaičiais: 1-ais bankas siūlo 2 proc., palūkanas; 2-asis 0,3 proc., 3-asis 0,2 proc.; bei 4-asis 0,45 proc. Turbūt sutiks visi, kad pirmojo banko palūkanų norma yra gerokai didesnė nei bendros imties. Tada pagal ankstesnį išvedžiojimą – tas bankas labai rizikingas. Bet žinodami to bako kontekstą vargu ar kas ryžtųsi jį dabar įvardinti kaip žymiai rizikingesnį nei likusieji vien tik pažiūrėjęs į tas palūkanų normas. Taigi nuspręsti galima tik žinant visą kontekstą, o ne vieną fragmentą. O šiuo metu Lietuvoje ir klostosi tokia situacija, kai to viso konteksto žinoti praktiškai vargu ar yra daug realių galimybių.
Kas gali ir turi būti padaryta?
Lietuvos bankas parodė pagirtiną iniciatyvą, kai įgyvendino Lietuvoje veikiančių bankų svarbiausių įkainių palyginimo programą. Kodėl tas pats principas negalėtų būti adaptuotas ir vertinant sugretinus tų pačių bankų rizikos ir patikimumo veiksnius, neapsiribojant vien tik riziką ribojančiais normatyvais, bet ir apimant Lietuvos banko paskirtomis nuobaudų kategorijomis bei apimtimi (jei tokių yra konkrečiame banke), paskutinio banko inspektavimo reziumė ir pan. Galiausiai kodėl nepagalvota pritaikyti, tą patį plačiai vartojamą šviesoforo spalvų principą tiek patiems bankams tiek jų siūlomiems produktams – raudona – rizikinga; geltona – verta atkreipti dėmesį; žalia – veikla patikima ir stabili. Tai būtų paprastas, greitas bei suprantamas būdas informuoti visuomenę apie gresiančią riziką. Pagaliau tokią iniciatyvą galėtų parodyti ir vartotojus atstovaujančios organizacijos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
