Šis sportas, o gal tiksliau – hobis, mane labai pakerėjo po stažuotės Oksfordo universitete. Tada, pasiskolinęs dviratį, savaitgaliais išmaišiau ne tiktai visą Oksfordo grafystę. Grįžęs į Tėvynę nusipirkau dviratį ir ėmiau sistemingai, kiekvieną dieną, minti pedalus. Dabar bepigu dviračių mėgėjams. Šių transporto priemonių pasirinkimas labai platus. Ne tik parduotuvėse, bet ir internete. Kadangi šioje srityje jau turiu sukaupęs nemažą patyrimą, noriu juo pasidalyti su būsimais dviračių pedalų mynėjais. Manau, kad pravers.
Pirmas patarimas – nepirkite pigaus dviračio, kurių gausu prie prekybos centrų įėjimo. Šiuo metu optimali dviračio kaina turėtų būti apie 2000 litų. Tokiu dviračiu be remonto man pavyksta nuvažiuoti iki 23 tūkst. kilometrų. Po to atvažiuoju pas meistrą. Jis pakeičia visas susidėvėjusias detales. Toks remontas kainuoja apie 350-450 litų.
Po to vėl gali nuvažiuoti beveik tiek pat, kaip ir su nauju. Atstumas priklausys nuo to, kaip jūs savo „žirgą“ prižiūrėsite. Reikia nevažinėti ten, kur dulka smėlis, nes kvarco dalelės labai greitai „sugrauš“ dantračius ir grandinę. Jeigu dalyvaujate dviračių krosuose per miškus ir smėlynus, nesitikėkite be remonto ilgai važinėti. Žinoma, rida priklauso nuo jūsų dviračio kokybės.
Grandinę reikia periodiškai (kas 300-400 km) supurkšti skystu tepalu, o dantračius, ypač tuos mažiukus grandinės kreipiamuosius, pavalyti nuo purvo nuosėdų. Shimano greičių perjungimo sistema labai jautri. Į ją pakliuvę nors ir nestori pagaliukai gali ją nepataisomai sugadinti. Važiuojant per mišką reikia stengtis, kad ant tako besimėtantys pagaliukai nesugadintų jūsų „žirgui sveikatos“.
Dviratininkai neišvengia ratų kamerų pradūrimo. Reikia stengtis neužvažiuoti ant sudaužytų stiklų ar kitų aštrių daiktų. Jeigu norite turėti mažiau bėdų su pradurtomis kameromis, nusipirkite pradūrimui atsparesnes padangas, kurios kainuoja nuo 40 litų.
Neįsivaizduoju saugaus važiavimo, jeigu dviratis neaprūpintas galinio vaizdo veidrodėliu, garsiniu signalu ir signaliniais žibintais (baltas priekyje ir raudonas gale). Visuomet dėviu šalmą, apsauginius akinius ir pirštines. Kadangi esu ne kartą kritęs, todėl nutariau, kad mano galva brangesnė už brangiausią šalmą.
Akiniai reikalingi tam, kad į akis nepatektų dulkės ir mašalai. Dabar prekyboje gausus dviračio spidometrų (mikroprocesorių) pasirinkimas. Nereikėtų gailėti pinigų ir jį įsigyti. Be jo važiavimas toks „aklas“. Nežinai nei važiavimo greičio, nei kitų parametrų. Daugelis nekreipia dėmesio į dviračių purvasaugius. Dažniausiai važinėja be jų. Jeigu oras sausas – puiku, tačiau važiuoti be purvasaugių lyjant lietui arba tuoj po lietaus, bus nemalonu. Jūsų nugara taps šalto vandens ir purvo srovės taikiniu.
Nemažą reikšmę turi ir apranga. Vasaros metus tai nesudaro problemų, tačiau orams atšalus, reikia pasirinkti tinkamą aprangą. Taisyklės reikalauja, kad apranga būtų gerai matoma ne tik dieną, bet ir sutemus atspindėtų šviesą. Ji turi būti tokia, kad neprapūstų vėjas ir nesuprakaituotum bevažiuodamas. Galiausiai nereikia ignoruoti ir apsaugos priemonių – įsigyti priemonę dviračiui užrakinti. Mes kol kas gyvename tokioje šalyje, kur ilgapirščių netrūksta.
Dviračių sportas, gal tiksliau – važiavimas pagal jūsų jėgas savo malonumui, per daug nepersitempiant, labai sveikatingas. Aš turiu omeny ne tikrą dviračių sportą, kur važiuotojas susirietęs į kuprą mina pedalus ir lenktyniauja, pasitelkdamas paskutines jėgas ir emocijas. Tik saikingas važiavimas, per daug „nepertempiant“ organizmo, neprarandant malonumo, yra naudingas. Jis stiprina širdį, gerina kvėpavimą ir kraujo apytaką.
Dviračio vairas turi būti sureguliuotas taip, kad važiuojant nereikėtų susiriesti. Krūtinės ląsta turi būti beveik vertikalioje padėtyje. Tuomet jūsų kvėpavimas bus normalus. Kvėpuoti reikia per nosį. Per burna kvėpuoti ne fiziologiška. Be to taip kvėpuojant, net nepajusite, kaip prarysite musę ar kitą skrajojantį gyvį. Ypač svarbu išmokyti vaikus kvėpuoti per nosį, kad jie įprastų. Nosis – mūsų oro filtras, kuris sulaiko beveik visas dulkeles.
Priešingai maratonui ar kitoms bėgimo rūšims, dviratis tausoja čiurnos, kelio ir klubo sąnarius. Tik perkant dviratį neužmirškite jį pasirinkti pagal savo ūgį. Jų rėmai yra įvairių dydžių. Ne mažiau svarbu tinkamai sureguliuoti balnelio aukštį pagal jūsų ūgį, tiksliau – pagal kojų ilgį.
Įsigyti gerą dviratį tik pusė darbo. Ne mažiau svarbu teisingai juo naudotis. Kadangi esu nemažai dviračiu važinėjęs Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir Danijoje, turiu atvirai pripažinti, kad mūsų tautiečiai dviračiu važiuoja chaotiškai ir dažniausiai nemokšiškai... Jie nesilaiko elementarių taisyklių, o važiavimo kultūra nulinė.
Ne vieną kartą teko kaktomuša susidurti su kitais dviratininkais, nes mūsuose beveik nepriimta, kaip priklauso, važiuoti dešine, o ne kaire tako puse. Dažniausiai važiuoja du greta vienas kito ir plepa. Lyg namuose nebuvo laiko paplepėti. Kur matomumas geras, tai nebaisu, tačiau trukdo juos aplenkti. Deja, iš įpročio jie taip važiuoja ir ten, kur staigūs posūkiai ir blogas matomumas.
Išnėręs iš tokio posūkio atsitrenki į važiuotoją, kuris važiuoja „prieš srovę“, t.y., kairiąja tako puse. Keisčiausia, kad tėvai nepratina net savo mažų vaikų važiuoti taisyklingai. Dviračių take egzistuoja tos pačios taisyklės, kaip ir visur kitur gyvenime: elkitės taip, kad būtų gera ne tiktai Jums, bet ir kitiems.
Kai kur dviračių takai skiriamąja juosta padalinti į dvi dalis. Viena tako dalis skirta dviratininkams, o kita – pėstiesiems. Jeigu pėstieji (ne visi) dažniausiai eina savo taku, tai retas dviratininkas skiria tuos takus. Dauguma važiuoja chaotiškai, nepriklausomai nuo ženklo (dviračio silueto), kuris nupieštas ant tako. Matyt, veltui kelininkai gaišo laiką ir eikvojo dažus, kad mums būtų patogiau važiuoti. Kai kurie pėstieji net supyksta, kuomet važiuoji prieš juos, einančius dviračiams skirtu taku. Oi, kaip dar toli mums iki vakariečių mentaliteto ir iki jų kultūros!
Apie dviračių takų kokybę daugelyje Lietuvos vietų geriau patylėti. Prieš aštuonetą metų, kuomet tas pats Artūras Zuokas vadovavo Vilniui, buvo nutiestas dviračių takas iš Santariškių iki Žaliųjų ežerų. Iki Verkių jis idealus. Deja, įvažiavus į Verkių mišką, šis takas neatpažįstamai pasikeičia. Blogai išprofiliuotoje žvyruotoje dangoje gausybė duobių. Po lietaus jose telkšo balos ir purvas, raižytose vietose po liūčių vyksta erozija, kurią „gydo“ užpildami skalda.
Tokiu taku tikrai nemalonu važiuoti. Ypač nesaugu vaikams. Sausu oru takas dulka. Ypač tai jaučiasi, kai pro šalį prašvilpia koks motoroleris. Tuomet tenka kvėpuoti jo sukeltomis dulkėmis. Aš nesiimu spręsti, ar šį taką projektavo nekompetentingi žmonės, ar jį tiesė ne visai sąžiningi. Nuo kada asfalto danga laikoma ne ekologiška? Gal tuomet visus greitkelius ne asfaltuokime, o vėl žvyruokime ar brukuokime, kaip viduramžiais? Keisčiausia, kad jie sugebėjo nutiesti tik tokį prastą taką, o kilometrams pažymėti įstengė atgabenti ir išgraviruoti didžiulius akmens luitus.
Kiekvieną vasarą būname Palangoje. Daug tenka ir ten dviračiu važinėti. Klaipėdiečių garbei, turiu pareikšti, kad šioje srityje (turiu omeny dviračių takus) jie visa galva pranoksta vilniečius. Ten dviračių takai - be priekaištų. Tik va, ir čia bėda su ta mūsų „kultūra“. Palangoje, pirmiausiai J.Basanavičiaus gatvėje, tvarkingai pažymėti dviračių takai. Deja, beveik niekas tų žymėjimų nepaiso. Visi vaikšto ir važiuoja kaip papuola, tarytum avių banda.
Apie dviračių takus Vilniaus centre nesiimu spręsti, nes ten aš mažai važinėju. Tačiau, man regis, ir šie takai neatitinka minimalių saugumo reikalavimų. Džiugu, kad ponas A.Zuokas aktyviai diegia oranžinius dviračius. Gal ir takus ateity įrengs normalius. Kaip sakoma, viltis yra kažkieno motina...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
