Skurdžioje aplinkoje tapo vaikų draugu
26 metų Edvinas Dauknys penkiolika mėnesių praleido Argentinoje, Buenos Airių Villa Jardino rajone, kuriame skurdas – kasdienis palydovas. Šiandien vaikinas teigia, kad įgautos patirties už Atlanto nekeistų į nieką, nors gyventi ten buvo tikrai sunku.
„Buvo gana pavojinga, nes vagystės, narkotikai, nusikaltimai, gatvės gyvenimas čia – kasdienybė. Dauguma žmonių – nedirbantys, tad vagystės tampa jų pragyvenimo šaltiniu. Nors per visus mėnesius išsekau, tačiau atsukęs laiką atgal nedvejodamas tai pakartočiau“, – patirtimi dalijasi E.Dauknys.
Vaikino misijos tikslas nebuvo suteikti finansinę pagalbą. „Organizacijos, per kurią vykau savanoriauti, idėja – krikščioniška pagalba vargstantiems žmonėms, gyvenimas ir bendravimas su jais. Daugiausia dėmesio – nelaimingiems vaikams, tad mes, savanoriai, vadinomės „Amigos de los Ninos“ (isp. vaikų draugai)“, – savanoriavimo tikslus vardija vaikinas.
Pasak Edvino, Villa Jardino rajone nieko nestebina tai, kad mergaitės gimdo dar ankstyvoje paauglystėje, gimdančios mergaitės, turi kelis partnerius ir nesilaiko tradicinio šeimos modelio.
Su dar 6 savanoriais iš Peru, Salvadoro ir Šiaurės Amerikos E.Dauknys gyveno tokiomis pat sąlygomis kaip ir vietiniai žmonės. „Buenos Airių rajone, kuriame gyvenau, žmonės įsikūrę iš įvairių medžiagų suręstose lūšnose. Čia kiauri stogai, purvina, jaučiama nuolatinė smarvė. Turėjome atsisakyti ir atprasti nuo tokių kasdienių, įprastų dalykų, kaip televizija, internetas, mobilieji telefonai, skalbimo mašinos“, – pasakoja buvęs savanoris.
Paklausus, ar daug kam pavyktų tiek laiko išbūti tokio pobūdžio misijoje, E.Dauknys pripažįsta, kad ne. „Jei dvejoji – nevažiuok. Tam reikia didelio noro ir ryžto. Ne vienas išvyko nebaigęs misijos.“ Prabanga savanoriauti
Daugeliui savanoriavimas suprantamas kaip neapmokamas darbas, tad sužinojus, kad už šią veiklą gali tekti susimokėti – neretai nustembama. Dauguma programų Lietuvoje nefinansuoja arba tik dalinai remia išvykstantį savanoriauti į užsienį.
„Lietuvoje yra susidariusi nuomonė, jeigu pasiryžtama savanoriauti, tai viskas yra suteikiama. Dažniausiai yra kitaip. Reikia mokėti ir už apgyvendinimą, ir skrydžius, ir kt. Tai tarsi atostogos, tik kad per jas dar ir dirbti tenka”, – apie lietuvių susikurtą savanorystės utopiją kalba Užsienio kalbų mokymo centro projektų vadybininkas Robertas Šimkus.
Argentinoje savanoriavusiam E.Daukniui taip pat teko finansavimo ir rėmėjų ieškotis pačiam. „Lietuviai savanoriavimu užsienyje domisi. Gauname nuo 1 iki 5 užklausų per savaitę, tačiau paminėjus kaštus ir, kad visa tai mokama, daugelis nebeatrašo arba nustemba, jog taip yra“, – teigia R Šimkus. Savanoriaujant atranda save
2011 metai Lietuvoje buvo paskelbti savanorystės metais. Ingrida Jotkaitė, „Eurodesk Lietuva“ savanorė ir atstovė pastebi, kad būtent nuo šių metų savanorių daugėja. 2012 metais, pagal Europos savanorių tarnybos programas, iš Lietuvos savanoriauti išvyko 129 jauni žmonės.
„Dažniausiai lietuvių pasirenkamos šalys: Ispanija, Portugalija, Turkija, Gruzija, Lenkija ir Slovėnija, tačiau ne mažiau už Europą lietuvius jau vilioja ir kitų žemynų šalys. Paprastai didžioji dalis savanorių dalyvauja socialiniuose projektuose, nes jų yra daugiausiai. Tačiau visoje Europoje pati populiariausia savanorystės sritis yra sportas“, – faktais dalijasi I.Jotkaitė.
Pasidomėjus, kas ir kodėl daugiausia domisi savanoriavimu užsienyje, paaiškėjo, kad pagrindiniai interesantai – jauni, savęs ieškantys ir patirties įgyti norintys žmonės. „Norinčius išvykti savanoriauti svetur galėtume suskirstyti į dvi pagrindines grupes, atsižvelgiant į pasirinkimo priežastis: tai noras padaryti pertrauką tarp mokyklos ir universiteto arba tarp bakalauro ir magistro, tačiau tuo pačiu nešvaistyti laiko ir įgyti patirties kuriant geresnę visuomenę, suprasti, ką nori toliau veikti gyvenime, įgyti savarankiškumo. Antra, daryti gera, sukurti bent mažiausią pokytį, kuris padėtų siekti tolimesnių pozityvių tikslų“, – norinčių išvykti pasirinkimo priežastis dėsto „Actio Catholica Patrio” savanoriškos veiklos koordinatorė Aistė Stunelytė.
E.Dauknys organizacijos savanorystei užsienyje pradėjo ieškotis baigęs bakalauro studijas. „Savanoriavimą Argentinoje pasirinkau dėl ilgai širdyje turėto troškimo bent metus pagyventi dėl kitų, Dievo ir maldos (misijos metu malda kasdien užimdavo apie keturias valandas). Žinoma, taip pat troškau išvysti tolimą šalį, išmokti ispanų kalbą, kuri svečioje šalyje man buvo privaloma“, – pasakojo Edvinas.
Nors iš Lietuvos į užsienį išvykstančiųjų skaičius vis dar nėra didelis, grįžusieji neretai tęsia savo misijas, įsitraukia į įvairių organizacijų veiklas, skatina išmėginti savanorystę. „Pradėjus savanoriauti, atrandama žymiai daugiau dalykų, dėl kurių buvo verta išvažiuoti, o nemaža dalis grįžusių savanoriauja Lietuvoje arba sieja savo ateities planus su tikslinėmis grupėmis, prie kurių prisijungia savanorystės metu”, – teigė A.Stunelytė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
