Žinoma, daug pinigų išleidžiu kelionėms pirmyn ir atgal, bet man pinigai nėra svarbiausia. Svarbiau yra būti su šeima. Žinoma, nepamirštant ir pinigų.
Šį straipsnį paskatino parašyti daugelio keliami klausimai, ką daryti, kad Lietuvoje mes gyventume geriau ir nesinorėtų važiuoti kažkur toli, palikus savo artimuosius ar su jais kartu, kad emigravusiems atsirastų noras grįžti čia ir būti tarp savų.
Taigi aš sudariau dešimtuką dalykų, kuriems įvykus, daugelis išvažiavusiųjų sugrįžtų, o likusieji nebegalvotų apie išvažiavimą.
1. Demokratija. Tikriausiai visi žinome, kas tai per žodis ir ką jis reiškia, tad nesivelsiu į demagogijas ir šio žodžio reikšmės neaiškinsiu. Kad ir kaip būtų, Lietuvoje mes dar jos neturime. Jei mes gyventume demokratinėje valstybėje, tai nekiltų kliūčių atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir pačiam spęsti, kaip savo butą šildyti.
2. Teisybė. Kas yra teisybė, žinome visi, bet, deja, kartais ta pati teisybė skirtingiems žmonėms atrodo skirtingai. Visi girdėjome apie vamzdžiais papuoštą Vilnių ir tų „grožybių“ kainą. Na, vieniems tai atrodė teisinga, deja, kiti pyko. Kodėl? O štai čia ir yra painiava, kurios dar „mokslininkai neišaiškino“ iki galo. Telieka viltis, kad ateityje nebebus statomi viešieji tualetai už pusę milijono litų, kai puikiai aišku, kad už tokią sumą galima pastatyti tokių pat ar net geresnių tualetų keliolika vienetų. Džiugu, kai pats pastatęs namą nuo pagrindų ir žinodamas jo kainą, matai, kaip premjeras remontuoja savo namą už 5 milijonus litų. Ir tai – tik vidaus apdailai skirti pinigai. Na, ar čia teisybė? Galbūt...
3. Bausmė. Griežtesnis nusikaltėlių baudimas sustiprintų žmonių pasitikėjimą savo šalies teisėsauga. Nieko negali būti geriau nei pasitikėti savais ir jaustis saugiam. Deja, mes viską matome kitaip. Kaip ir minėjau 3 punkte apie teisybę, mes niekada nesijausime saugūs, kol matysime ją tokią. Tokią teisybę, kurioje yra plėšiami visų mūsų pinigai ir švaistomi nežinia kam. Nieko negali būti baisiau už tokių nusikaltėlių nebaudimą. Kol nusikaltėliai plėš valstybės pinigus ir liks nenubausti, kol žmogžudžiai žudys ir bus paleidžiami po kelerių metų į laisvę, mes emigracijos nesustabdysime.
4. Tradicijų gerbimas. Kam reikalinga tauta, kurioje nėra gerbiama tradicija? Nors ir įstojome į Europos Sąjungą, neturėtume užsieniečiams leisti per daug mums vadovauti. Kiekvienas įstatymas privalo būti derinamas pagal tautos daugumą ir jos norus. Negali juk būti taip, kad 3 milijonai klysta, kai sako, kad negalima leisti homoseksualams viešai demonstruoti nepagarbą tradicinėms šeimoms. O nepagarba ir netgi viešas tyčiojimasis iš tradicinių šeimų buvo ir yra. Atsiminkime dvilytę lėlę, darželiuose mūsų vaikams sekamas pasakas apie karalių ir karalių. Juk 3 milijonai negali taikytis prieš pavienius tūkstančius kitokios orientacijos atstovų? Pakartoju, negalime leisti kažkam sugriauti tradicijas, o ypač viešai iš jų tyčiotis.
5. Valstybinių įmonių kūrimas. Vieša paslaptis, kokius milijardus susikrauna privatūs asmenys, įkūrę prekybos centrus. Kodėl to negali padaryti valstybė? Kiek valstybė praturtėtų įgyvendinus šią mintį? Toli eiti nereikia, nes Norvegijos „Statoil“ („Stat“ – valstybė, „Oil“ – degalai) kompanija yra valstybinė. Ir žinote, kiek milijardų vien tik šis tinklas atneša? Pasidomėkite, kiek Lietuvoje milijardų uždirba privačios degalinės. Kodėl valstybė negali turėti kažko savo, kas neštų mums visiems medų? O kai medaus pilni koriai, tada ir bitės žiemą jaučiasi saugios.
6. Griežtesnis privataus verslo kontroliavimas. Nuolat girdime, kad tai viena, tai kita įmonė neva patyrė milijoninių nuostolių, nors giliai pasiknisę matome, kad pagrindiniai vadai švaistėsi milijonais, lepino save karališkais atlyginimais, murkdėsi prabangoje, o paprastam žmogui nesugebėjo net vargano atlyginimo sumokėti. Nesumaišykite šio punkto su teisybe ir bausme, nes jis skiriasi. O skiriasi tuo, kad privatus žmogus turi teisę mokėti tiek, kiek mano galįs, turi teisę lepinti save didesniais atlyginimais ir tai yra teisybė, už kurią bausti negalima.
Bet yra vienas „bet“... Valstybė tokius asmenis privalo kontroliuoti, kad nebūtų peržengta ta teisybės riba, kai nebemokami atlyginimai paprastiems žmonėms, ir kad nebūtų prieita iki bausmės neišvengiamumo.
Kartą teko kalbėtis su viena moteriške, kuri Norvegijoje šiuo metu yra įkūrusi nuosavą kirpyklą. Tuos laikus, kai ji dirbo viename Lietuvos prekybos centre, ji atsimena su siaubu. Ribota laisvė, negali eiti į tualetą be paprašymo, o jeigu sustreikavo pilvas, tokių prašymų reikia daug, o tada prasideda patyčios ir žeminimai, psichologinis spaudimas.
Daugelyje Lietuvos privačių verslų tai dar vyksta, ir valstybė privalo įvesti kažkokias taisykles, kurios neleistų pažeisti žmogaus orumo. Juk žinodamas, kad reiks prašyti į tualetą, žmogus stengiasi negerti, kad šio prašymo išvengtų. Įsivaizduokite: sėdi kasoje moteris, eilė kilometrinė, o jai prireikė į tualetą. Ką jai daryti? Ji turi skambinti ir prašyti malonės pas karalius ir visa tai žmonėms girdint. Ši moteriškė, apie kurią pasakoju, emigravo, nes nebegalėjo pakęsti tokio žeminimo. Dabar ji Lietuvą atsimena tik bloguoju. Taigi privataus verslo kontroliavimas tikrai padėtų sumažinti emigraciją ir galbūt paskatintų sugrįžti išvykusius.
7. Teisė į mokslą. Šiame skyriuje kaip pavyzdį pateiksiu save. Būdamas 18 metų vedžiau, susilaukėme dukros. Tėvai alkoholikai, tad pagalbos jokios nesulaukėme. Vidurinę baigiau vakarinėje mokykloje. Galvojau – stosiu į universitetą. Bet... Studijuoti dieniniame kurse gali tik tie, kuriems kažkas padeda, nes jie negali dirbti. Na, gal ir gali, bet tada klausimas, kada mokytis?
Studijuojant neakivaizdžiai, reikia nemažų pinigų, be to, ne visas specialybes galima studijuoti neakivaizdiniu būdu. O kodėl aš turiu rinktis tai, kas man ne prie širdies? Netgi jei tai ir pigu? Taigi, sudarę palankias ir lanksčias sąlygas mokytis mes tikrai sumažintume emigraciją ir paskatintume žmones grįžti. Bet viskas turi atitikti realybę, nes jei atlyginimai bus tokio dydžio, kad vos ne vos galima susimokėti už studijas, naudos nebus. Viskas turi vykti proporcingai ir logiškai.
8. Nulipti nuo laktos. Visi, kuriems teko pabuvoti kaime, matėte vištidę. O vištidė labai panaši į Lietuvos situaciją. Kas ant aukštesnės laktos pirmas užšoka, tas kitiems ant galvos dergia. Jeigu nesupratote, tai pabandysiu paaiškinti, valdžia sako: „Padėtis nekokia, mažinsime atlyginimus, karpysime pensijas.“ Bet tuo tarpu sau atlyginimus didina ir milijonus švaisto visokiems abejotinos būtinybės ir kokybės projektams. Ir jiems nė motais, jie turi paaiškinimą, kad neva, kas būtų, jei mes, tokie puikūs gaidžiai, ant pačios viršutinės laktos tupėdami kiemsargio atlyginimą gautume. Jiems ne gėda net tai, kad kiemsargis už juos gauna keliolika kartų mažiau. Jie vadovaujasi aukštesnės laktos sindromu. Ir kol toks laktos sindromas klestės, niekas čia negrįš, nes kad ir kokiais kvailiais laktistai tautą laiko, mes mokame skaičiuoti, todėl ir renkamės kitą šalį.
9. Skaidrumas. Liaudžiai reikia daugiau skaidrumo, kur keliauja jų pinigai, sunešti į biudžetą. Viskas turi vyti šimteriopai skaidriau, nes mes jau pradedame net savimi nepasitikėti. Aišku, atsiras tokių, kurie pasakys, kad yra internetinės svetainės ir t.t., kur galima pažiūrėti, kokios sumos ir kam atitenka. Deja, to negana. Kaip pavyzdį pateiksiu ligonines. Matome, kiek milijonų į jas yra įkišama, bet užėję vis dar kvėpuojame Sovietų Sąjunga. Girdime, kad gydytojai gauna nedidelį atlyginimą, kad trūksta aparatūros, bet vos aparatūra yra nuperkama, ji stovi nenaudojama. Tai kur tuos pinigus deda?
10. Televizijos laidos apie gėrį. Kaip pavyzdį pateiksiu buvusias profesoriaus Ričardo Kazlausko laidas apie gamtą. Kyla klausimas – kuo tai susiję su emigracijos mažinimu? Truputį kantrybės, ir tuoj sužinosite. Neseniai lrytas.lt teko skaityti straipsnį, kuriame kalbinamas gerbiamas profesorius.
Žurnalistas: Ką, jūsų manymu, žmogui duoda gyvūnai, jų saugojimas, priežiūra, auginimas?
Profesorius: Dar neseniai gyvūnai buvo laikomi mokyklose ar vaikų namuose, centruose. Tai buvo vadinami gyvieji kampeliai. Taip gyvūnai ugdė meilę gyvūnams ir kartu žmonėms. Savo televizijos laidose, kurios truko 40 metų, aš stengiausi įskiepyti meilę gamtai ir gyvūnams, netgi mažiausiems padarėliams. Ir tai ugdė meilę žmonėms.
Žurnalistas: O dabartinės televizijos laidos apie gyvūnus meilės neugdo?
Profesorius: Dabar dažniausiai rodo krokodilus, liūtus, gepardus, tigrus. Bet akcentuoja tai, kaip jie drasko kitus gyvūnus ar tarpusavyje kovoja. Tai ugdo žmonių susvetimėjimą. Taip skiepijama, kad žmogus žmogui – vilkas. Ar pastebėjote, koks susvetimėjimas atsirado tarp vaikų? Manau, kad tai, ką aš rodžiau vaikams, nuėjo šuniui ant uodegos. Ir man dėl to labai liūdna.
Taigi įsigilinę į šiuos profesoriaus žodžius mes netyčia galime ir praregėti, o praregėję išvysti, kad esame labai susvetimėję, sužiaurėję, tapę abejingi kitų skausmui ir vargui. Kuo daugiau televizija skleis gražių laidų, kurios vienys žmones, o ne vers svetimėti, tuo mes labiau trauksime vienas kitą, o trauka yra geras požymis, kad atėjo laikas grįžti namolio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
