Šiuo tikslu buvo įsigytas vokiečių karo laivas (minų gaudytojas) „M-59“, kuris vėliau, prezidento garbei, buvo pavadintas „Prezidentu Smetona“.
Vis dėlto nereikėtų užmiršti ir katerių, kurie taip pat prisijungė prie Lietuvos kariuomenės jūrų laivyno. Tad iš pagarbos jiems – šiems „mažiesiems laiveliams“ – kateriams, norėčiau pirmiausiai juos pristatyti.
„Savanoris“
Pats pirmasis – „grynakraujis“ vokiškas motorinis barkasas „Savanoris“, kuris į mūsų karinį jūrų laivyną pateko 1923 m. liepos 11 d., kai atgavome Klaipėdos kraštą. Pats laivelis buvo perduotas į pasienio policijos tarnybą ir buvo 17,5 m ilgio, 3,9 m pločio bei turėjo du benzininius variklius. Kateris galėjo pasiekti 16 mazgų greitį, kas išvertus į mums įprastą kalbą, būtų apie 30 km/h. Mažai? Sunku pasakyti, bet, manau, tiems laikams tai buvo gana nemažas greitis… Beje, ginkluotas jis buvo net dvejais 37 mm artilerijos pabūklais ir kulkosvaidžiu, o tai jau šis tas.
„Moewe“ arba „Lietuvaitė“
Kitas motorlaivis buvo „Moewe“, kuris neilgai trukus pervadintas į mielesnį mums širdžiai pavadinimą – „Lietuvaitė“. Ši „Lietuvaitė“ buvo 6,4 m ilgio ir 1,6 m pločio. Turėjo BMW keturių cilindrų benzininį variklį bei vieną kulkosvaidį. Nepikta buvo „Lietuvaitė“, oj, nepikta, bet įkasti galėjo…
Už šio motorlaivio gavimą turėjome būti dėkingi Klaipėdos krašto direktorijos pasienio policijai, kuri reido metu prieš kontrabandininkus ir perėmė šią „Lietuvaitę“ į savo rankas. Kitaip sakant, „priglaudė po savo vyriška ranka“.
„Šaulys“
O tai ką? Mes patys negalėjome katerių pasigaminti? Žinoma, kad galėjome ir tą padarėme! Būtent „Lindenau ir Cie“ Klaipėdos laivų statykloje dienos šviesą išvydo „Šaulys“. Šis gražuolis buvo 12,5 m ilgio, 3,05 m pločio, o jo grimzlė buvo tik 70 cm. Kateris tikrai gamintas su meile, nes viskas buvo padaryta iš geriausių to meto medžiagų ir pritaikyta pagal Lietuvos pasieniečių poreikius: korpusas, denis, kilis – plieniniai, centrinis priestatas iš medžio ir plieno, dengtas mediniu stogu bei net aptrauktas brezentu nuo lietaus!
O kur dar elektros šviesos tinklas, virtuvė, karininkų kajutė su praustuvu, mediniu staliuku, spyruokliniais, aptrauktais gobelenu čiužiniais ir kt. Tikras rojus plaukioti su tokiu kateriu ir gaudyti visokius nedorėlius kontrabandininkus.
O svarbiausia, šis kateris turėjo ginkluotę. Kulkosvaidžių tikrai buvo, nes istoriniuose šaltiniuose minimas kulkosvaidžio „pivotas“. Neva kulkosvaidžiui laikyti, o kaip jis atrodo, tai galime tik fantazuoti.
„Aitvaras“
Buvo ir dar vienas, Klaipėdoje 1932 metais toje pačioje laivų statykloje pastatytas kateris „Aitvaras“. Jo talpa net 16 t, ilgis – 12,5 m, o plotis 3,05 m. Grimzlė buvo šiek tiek mažesnė už „Šaulio“ – priekyje 50 cm, o gale 60 cm. O aš maniau, kad grimzlė turi būti vienoda visuose laivo galuose. Pasirodo, kad ne. Įdomu.
Vėlgi statant laivą netausota nei laiko, nei medžiagų ar juolab pinigų. Įsidėmėkit! Apdaila ąžuolinė, denis – pušinis.
Šis kateris, turėdamas 40 AJ motorą, galėjo plaukti 12 mazgų greičiu (apie 22 km/h). O sutikęs kokį kontrabandininką ar šiaip neįtikusią plaukiančią geldą, į jį galėjo paleisti dvejų kulkosvaidžių ugnį ar rimčiau „trenkti“ su 37 mm artilerijos pabūklu. Tai aiškiai turėjo užtikrinti, kad čia vadovauja „Šaulys“!
„Žaibas“
Na ką? Viskas? Tikrai ne! 1932 m. ten pat pirmą bangelę pagavo ir kateris „Žaibas“. Tai tarsi savotiškas „Aitvaro“ ar „Šaulio“ dvynys, o gal labiau tiktų pasakyti - trynys. Pagrindiniai parametrai buvo vos ne identiški, tad, manau, suprantate, kad nėra reikalo juos aptarinėti. Juolab kad net ginkluotas buvo lygiai tokia pat kaip „Aitvaras“ – 37 mm artilerijos pabūklai ir 2 kulkosvaidžiai.
O štai 1933 m. pastatytas „Partizanas“ (Klaipėda, „Lindeau & Cie“), jau įdomesnis egzempliorius, mat buvo apginkluotas 20 mm pabūklu ir 37 mm pabūklu bei 2 sunkiaisiais „Maxim 08“ kulkosvaidžiais. Prie viso to dar prisidėjo ir 2 lengvieji kulkosvaidžiai „ZB“ ir 5 šautuvai „Mauser“. Tad tenka konstatuoti faktą, kad šis 21,5 ilgio, 4,5 m pločio, 1,25 m grimzlės, turintis du stiebus ir vieną sraigtą kateris, buvo pats galingiausias to meto Lietuvos jūrų laivyne esantis laivas kateris, jei neskaitytume „Antano Smetonos“. Neblogai, ką?
„Partizanas“, „Banga“, „Vėjas“
„Partizanas“ tikrai buvo neblogai apsirūpinęs ar tiksliau sukomplektuotas, nes įgulos patogumui buvo įkurta virtuvė, tualetas, elektros šviesos tinklas ir net centrinis patalpų šildymas. Matyt, jis ir sovietams labai patiko, nes 1940 m. liepos mėnesį šis laivas, perduotas SSRS kariniam laivynui, išplaukė iš Lietuvos tarptautinių vandenų nežinoma kryptimi, kur prapuolė kaip į vandenį. Aiškiai prasuko „bizniuką“.
Teko laimės ir iš lenkų internuoti laivą – „Banga“. Laivas, kaip laivas – 8 m ilgio, 2,2 m pločio, bet štai vietomis turėjo 7-13 mm šarvus bei zenitinius kulkosvaidžius.
Beje, lenkus sėkmingai nuskriaudėme ir dar kartą, kai internavome jų laivą „Vėjas“. Šis 5,5 m ilgio ir 1,75 m pločio laivas irgi vietomis buvo šarvuotas (7-10 mm) ir ginkluotas zenitiniais kulkosvaidžiais.
O kaip kontrabandininkų laivai? Ar kokį konfiskavome? Tai žinoma, mūsų pasieniečiai savo darbą išmanė, nes pričiupo ne tokį ir menką laimikį – 13,46 tonų svorio, 12 m ilgio ir 3,1 m pločio „Elfą“. Laivas buvo perduotas saugoti Finansų ministerijai, o toliau, matyt, atiteko Lietuvos kariniam jūrų laivynui.
Tai štai koks puikus buvo mūsų mažųjų katerių parkelis, kuris ištikimai saugojo mūsų krantus nuo priešiškai nusiteikusių jėgų.
Bet metas sugrįžti prie temos, kur pagrindinis akcentas, žvilgsnis ir įdomumas slypi mūsų galingiausiame laive.
„Prezidentas Smetona“
„Prezidentas Smetona“ buvo nupirktas 1927 m. liepos 18 d už 289 tūkst Lt. Ar tai daug? Tais laikais? Taip, tai tikrai buvo dideli pinigai, nes anuomet, sakykime, 1928-ųjų liepą, melžiama karvė kainavo apie 350-400 Lt. Tad galite paskaičiuoti, kiek už tokią sumą būtų buvę galima įsigyti tokių žalmargių.
Pats laivas buvo pastatytas 1917 m. spalio 31 d. „G.Seebeck“ laivų statykloje Gestemiunde. Žinoma, tų laikų laivo variklis buvo kūrenamas anglimi. Buvo įrengtos net dvi kūryklos, kuriose buvo po dvi krosnis. Jos pagamindavo net 2000 AJ, kurios išjudindavo du gale esančius sraigtus, kurie priversdavo šį laivą skrosti jūra 17 jūrmylių per valanda greičiu (apie 31 km/h). Beje, kuro atsargos buvo 120 tonų anglies, o įgulą sudarė 70 žmonių.
Laivas turėjo ir du ilgus stiebus. Vienas iš jų – priekinis - buvo 17,5 m ilgio, o kitas 16 m. Kad geriau būtų šį aukštį įsivaizduoti, tai galime jį palyginti su daugiaaukščiu, kas išeitų, kad stiebai prilygsta 8-9 aukštų daugiabučiui. Tikrai aukštai. Net sunku tuo patikėti...
Laivo vandens talpa buvo 525 tonos. Čia daug? Gana nemažai. Visai talpai užpildyti reikėtų net 35 sunkvežimių, kurių kiekvienas vežtų po 15 tonų grūdų. Daug, bet tikrai ne daugiausiai.
Nereikėtų pamiršti, kad tik nupirktas laivas kažin ar atrodė stulbinančiai. Kas tau parduos gerą daiktą? Spindintį ir dar su garantija... Išties laivas net tik kad atrodė blogai, tiksliau - apgailėtinai, bet buvo ir prastokos būklės, kabant apie įvairius mechanizmus. Jis ne tik neturėjo ginkluotės, bet ir buvo aprūdijęs, neveikė kai kurie prietaisai. Tad pirmiausia susirūpinta jo išvaizda, nes pasigirdo kalbų - kam tas laivas mums reikalingas, juk jis gelda, o ne laivas, geriau vyriausybė rūpintųsi vargšais ir taip toliau. Na, lietuviai jau tokie yra. Keikė valdžią seniau, keikia dabar, keiks ir ateityje.
Taigi tuoj pat buvo imtasi laivo valymo bei dažymo darbų. Taisyti arba keisti įvairūs laivo mechanizmai bei atliekami kiti laivo gerinimo darbai. Tačiau tai atėmė gana daug laiko, bet juk viskas buvo daroma vardan valstybės apsaugos ir mūsų laisvės.
Tad tik po 4 mėnesių – 1927 m. spalio 28 d. speciali komisija nusprendė, kad laivo remontas atliktas tinkamai ir laivą galima eksploatuoti. Tad visai netrukus jis jau skrodė Baltijos jūros bangas ir gąsdino kontrabandininkus, kurie su savo „turtu“ bandė prasmukti į Lietuvos valstybinius vandenis.
Bet kaip laivas gali gąsdinti be reikiamos ginkluotės? – jūs paklausite ir būsite teisūs. Ginkluotė buvo. Tik kad labai menka, bet buvo! O tai, mielieji, jau šis tas ir kažkas.
„Prezidentas Smetona“ buvo apginkluotas dviem 20 mm artilerijos pabūklais „Oerlikon“. Šie pabūklai buvo išdėstyti laivo gale ir priekyje. Visgi man knieti palyginti šią ginkluotę su kitų šalių karo laivais, o to, pasirodo, nereikėtų daryti, nes panašaus tipo to meto laivai turėjo net 105 mm pabūklus arba bent jau 88 ar 76 mm. Na, bet turėjome, ką turėjome.
Laivo šonuose buvo įtaisyti ir du „Maxim-08“ sunkieji kulkosvaidžiai bei du lengvieji „Brno“ kulkosvaidžiai. Beje, ir laivo įgula taip pat galėjo apsiginti, nes tam buvo skirti 38 šautuvai „V.Z.-24“ ir penki, 7,65 mm revolveriai „Mauser“. Negaliu nepaskaičiuoti: 70 žmonių įgulai atiteko 43 šaunamieji ginklai. Įdomu ką kitiems reikėjo daryti?
Tačiau juk ant denio pagal viską būna ne daug jūreivių. Dauguma yra atsakingi už įvairius laivo mechanizmus. Šie dalykai reikalauja nuolatinės priežiūros ir tik mažai daliai jūreivių, tarkim, imant į denį belaisvius, gali prireikti šaunamųjų ginklų... Bet nenukrypkime nuo temos.
Dvejoms 20 mm artilerijos pabūklams turėta 840 sviedinių, o kulkosvaidžiams, šautuvams ir pistoletams apie 35 tūkst. tūkstančiai įvairaus kalibro šovinių. Tiesa, buvo rekomenduojama, kad laive būtų pastatyta ir bent porą priešlėktuvinių pabūklų, tačiau į šias rekomendacijas taip ir nebuvo atsižvelgta, kol laivas priklausė Lietuvai. Tad puolimui iš oro, mūsų „Smetona“ buvo visiškai „nuogas“. Nevisiškai? Buvo juk kulkosvaidžiai... Bet, matyt, jų ugnis buvo per daug menka, kad padarytų daug žalos, o gal ir nepasiekdavo aukštai skrendančio taikinio.
Nepamirškime, kad laivui reikėjo ir gero arba tiksliau šiuolaikinio radijo ryšio, nors ir esamas galėjo „traukti“ iki 1300 jūrmylių (apie 2000 km). Baltijos jūroje, kaip ir užtektų, bet plačiuosiuose vandenyse – vargiai. Reikėjo ir minų, ypač mokomųjų. Laive net buvo sumontuoti specialūs įrenginiai, kurių pagalba minos būtų mėtomos minuojant kažkokią vietą, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto prieigas jei būtų buvęs tam pagrindas. Tačiau nei mokomųjų, nei tuo labiau tikrų minų nebuvo nupirkta.
Taigi tarpukario Lietuvoje „Prezidentas Smetona“ atliko daugiau mokomojo laivo funkcijas. Taip pat padėjo pamatus mūsų – lietuviškos, karinės jūreivystės tradicijoms, iš kurių išaugo ne tik gabių jūreivių karta, bet ir buvo įrodymas, kad esame jūrinė valstybė. Prie viso to pridėkime ir tą faktą, kad laivas pasitarnavo ir valstybės (o gal tiksliau prezidento?) propagandos, reprezentaciniams tikslams, kurių dėka tauta įgavo kur kas daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.
Visgi prasidės Antrasis pasaulinis karas gana greitai sumaišė visas Lietuvos respublikos kortas. Ir nors pirmaisiais karo metais (1939 m.) mūsų valstybė ir sugebėjo išlikti nuošalyje karinio konflikto, 1940 m. situacija iš esmės pasikeitė. Turėdami neramų kaimyną neišvengėme jo pretenzijų ir taip 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama daugiau nei 150 tūkst. raudonarmiečių mūsų valstybę okupavo Sovietų Sąjunga. Neilgai trukus - 1940 m. birželio 19 d. „Prezidentas Smetona“ buvo prijungtas prie sovietinio laivyno.
Suskubta keisti ir laivo pavadinimą, kuris netrukus tapo tiesiog „Prezidentas“, o vėliau „Pirmūnas“. Tokiu vardu šis laivas paliko Klaipėdos jūrų uostą ir pradėjo bazuotis Liepojoje, Latvijoje. Ten laivas buvo geriau apginkluotas bei įtrauktas į Pabaltijo karinės apygardos pasienio apsaugos laivų 2-ąjį būrį, kur laivas vėl buvo pervadintas kitu vardu – šį kartą „Korall“.
Beje, „Pirmūno“ (ar tiksliau SSRS) žinion buvo perduoti ir mūsų turėti kateriai „Partizanas“, „Žaibas“, „Aitvaras“, „Savanoris“, „Šaulys“, „Lietuvaitė“ bei prigriebti lenkų laiveliai „Vėjas“, „Banga“ ar net mūsiškių konfiskuotas motorlaivis „Ella“.
Laivu naudojosi pasieniečių jūrų mokykla, esanti netoli Leningrado. Jame mokėsi daugelis būsimų SSRS jūreivių, kurie tuo metu būdami kursantais, stropiai mokėsi įvairių su laivyba susijusių dalykų.
Kilus karui tarp Vokietijos ir SSRS, kovėsi su vokiečiais sovietų pusėje, gynė įvairias komunikacijas ar bazes, atliko kitas šiam laivui pavestas užduotis bei net dalyvavo evakuojant Chanko pusiasalio įgulą.
Galiausiai 1945 m. sausio 11 d., lydėdamas laivų vilkstinę iš Helsinkio į Taliną, Suomijos įlankoje, Aegnos salos regione, užplaukė ant minos ir nuskendo (tiesa, kitur minima, kad laivą nuskandino povandeninis vokiečių laivas „U745“). Žodžiu, kad ir kaip ten iš tikro būtų, per įvykusį sprogimą laivas buvo gana smarkiai apgadintas ir labai greitai nuskendo, o kartu su savimi nusinešė ir 28 „Korall“ („Prezidentas Smetona“) įgulos narius. Dar 27 įgulos nariai buvo sužeisti.
Ne tiek daug šiam laivui būtų likę ir iki karo pabaigos (Europoje karas baigėsi 1945 m. gegužės 9 d.) ir galbūt jo lemtis būtų kitokia. Nors teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad greičiausiai laivas po kurio laiko būtų supjaustytas į metalo laužą, tačiau galbūt būtų buvę vilties, kad laivas būtų grįžęs į Klaipėdos jūrų uostą ir tarnavęs kaip propogandinis dalykas tuometei valdžiai. Virtęs tam tikru simboliu gal būtų sulaukęs ir šių dienų, bet čia- daugiau spėliojimai ar pamąstymai.
Vis dėlto kad straipsnis nesibaigtų liūdna gaidele, norėtųsi pridurti, kad 2009 metais Klaipėdos universiteto mokslininkai kartu su kolegomis iš Estijos jūrų muziejaus Suomijos įlankos dugne, maždaug 80 m gylyje atrado šį Lietuvos jūreivystės pasididžiavimą, kuris dar iki šiol saugo praėjusios - pirmosios arba smetoniškosios Lietuvos valstybės jūreivystės prisiminimus...
Daugiau tekstų - technikosistorija.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
