***
Vilnius-Barselona-Stambulas-Dakaras – skrydis zigzagais, bet neprailgo. Į Juodąją Afriką skrendame ne pirmą kartą, tačiau kirbantis nerimas vis kelia klausimą: kaip ji mus pasitiks? Senegalas mus pasitiko ir agresyviai, ir draugiškai. Kartais gali atrodyti, jog už kampo gausi kulką į kaktą, o kartais jautiesi tarsi senegalietiškos šeimos narys.
Tik iškėlę koją iš lėktuvo tarptautiniame Dakaro oro uoste, kuris puikuojasi pirmojo šalies prezidento Senghoro vardu, pasigedome savo bagažo. Ramiai trypčiodami prie skundų langelio pakliuvome į muštynių sūkurį. Supratau, kodėl mes jautėmės gana ramiai – mes gausime draudimo išmoką už vėluojančius lagaminus, o dauguma su mumis skridusių afrikiečių tikriausiai jų negaus.
Kitą dieną nukeliavę į Dakaro universitetą paragavome ašarinių dujų, nes vyko studentų streikai, universiteto miestelis buvo nusiaubtas. Dakaro universitete, kuris pavadintas žymaus Senegalo istoriko bei filosofo Cheikho Antos Diopo vardu, turėjome kelis oficialius susitikimus, apžiūrėjome kelis fakultetus ir turtingą, šiame Afrikos žemyno regione didžiausią, universiteto biblioteką.
Tikimės užmegzti ryšius su Dakaro universitetu, pakviesti afrikanistikos specialistų į Vilniaus universitetą. Smagu, kad Dakaro universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas kviečia ir mus atvykti skaityti paskaitas, dalintis akademine patirtimi.
Bet tai smulkmenos. Senegaliečiai yra draugiški, šypsosi ir lengvai bendrauja. Nesvarbu, kad kiekviename žingsnyje nori tave apgauti, svarbu, kad čia lengva komunikuoti, esi nuolat stebimas, nors aplinkui, regis, nėra nė gyvos dvasios – džiunglių sindromas. Jaučiamės savi ir saugūs, daug kas pamano, kad esame vietiniai, nors ir balti, nes vaikštome visur, kur tik akys užmato, valgome, kaip mano bendrakeleivis Aušrys sako, „šiukšlynėliuose“, kalbame gerai prancūziškai ir vieną kitą sakinį jau tariame skambia volofų kalba (deguma wolof – aš nekalbu volofiškai; na nga def? – kaip tau sekasi?).
Gatvėse vaikšto daug jaunų žmonių, senolių čia sutiksi tikrai nedaug. Ligos yra viena opiausių Senegalo problemų. Nors milžiniškos spalvotos reklamos Dakare ragina saugotis maliarijos, vis dėlto tinklelius nuo uodų virš savo gultų pasikabina ne visi. Prisiskaitęs įvairių pranešimų spaudoje gali bijoti ir prie savęs prisiliesti.
Mūsų bendrakeleivis Julius, prie mūsų karavano prisijungęs paskutinę minutę, daug jautriau reaguoja į pokalbius apie gresiančius pavojus sveikatai, atidžiai stebi kiekvieną uodą ir musę. Tačiau gamta taip jau surėdė, kad organizmas pamažu pripranta, darosi atsparesnis. Nors budriems privalu išlikti kiekviename žingsnyje.
Esperanto kalbos mylėtojus taip pat galime nudžiuginti: Dakare yra nemažas esperanto klubas, vyksta kalbos kursai. Buvome susitikę su klubo nariais, pakalbėjome šia skambia ir lengva kalba, kuri daugiakalbei Afrikai tikrai būtų nemažas palengvinimas, apsikeitėme dovanomis ir vieni kitiems pasakėme ĝis revido (iki pasimatymo). Galbūt kitąmet Dakaro universitete suorganizuosime esperanto kalbus kursus šio universiteto studentams.
Tik atvykę į Dakarą suskubome apsilankyti Gvinėjos ir Bisau Gvinėjos ambasadose. Vizas gavome greitai, buvome maloniai priimti Gvinėjos ambasadoriaus žmonos. O Senegalo viza dar iki kelionės taip ir neatkeliavo. Ją, kiek patrypčioję ir padiskutavę apie ambasados nuostatas dėl vizų išdavimo, gavome Dakaro oro uoste. Kyšio nedavėme, nors vienas pareigūnas vis kartojo, kad galbūt jo viršininkas mums tų vizų neduos. Čia viskas apsiverčia aukštyn kojom, jų akyse tampi ypatingesnis, kai parodai vizitinę kortelę, kur parašyta, kad esi daktaras, advokatas ir panašiai.
Senegalas yra musulmoniška šalis (95 proc.). Katalikų čia labai mažai. Po viešnagės Dakare apsistojome Tubakutoje, netoli Salumo deltos. Čia kartais ir prancūziškai sunku susikalbėti, nes vietos gyventojai kalba vietinėmis kalbomis. Kūčių vakarą, po kuklios afro-dzūkiškos Kūčių vakarienės, nutarėme nukeliauti į laukuose stūksančią nedidelę katalikų bažnyčią. Ėjome pasišviesdami žibintuvėliu, akis vos atplėšdavome nuo žvaigždėmis nusėto juodo Afrikos dangaus. Kartais kiek išgąsdindavo krūmuose krebždančios ožkos ar asilai, kurių jau daug metų į gardus nakčiai nieks nesuvaro, nes brakonieriai iššaudė beveik visus laukinius žvėris.
Šv. Pijaus X bažnyčia nedidelė, kukli, mišios buvo aukojamos prancūzų kalba, o kaimo vaikų choras afrikietiškas melodijas traukė volofų ir serė kalbomis. Šią bažnyčią prieš keletą metų pastatė popiežiaus Pijaus X giminaitis Philippe‘as Sansonas. Mėgindamas sutaikyti besivaidijančius musulmonus ir krikščionis, jis parėmė ir mečetės statybą, o greitai čia iškils ir nauja kaimo mokykla, kurioje dirbs profesionalūs pedagogai.
Pirmąją Kalėdų dieną buvome pakviesti į pono Philippe‘o namus aptarti bendradarbiavimo galimybių. Anot prieš daug metų Prancūziją palikusio Philippoe‘o, kartais atrodo, jog Afrika atsilikusi 200 metų. Iš tiesų turime pripažinti, jog vergovė šiame žemyne paliko daugybę žaizdų.
Senegalo sostinėje dar daug civilizacijos, bet greitai jau nersime gilyn į egzotiką ir laiko neskaičiuojantį pasaulį. Daug gražių sveikinimų visiems iš vandenynu bei dykuma alsuojančio Dakaro.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
