Atsitiktinai iš kaimelio gilumos atklydusi spalvingais drabužiais pasipuošusi senyvo amžiaus moteris papasakojo, jog galbūt kas nors važiuos, bet reikia nueiti iki už miestelio esančios sankryžos. Ten po dideliu išsikerojusiu medžiu ir yra Bubos autobusų stotis. Pralinksmino užrašas ant vieno suvargusio autobusiuko – maršrutas „Buba – Bamba“. Afrikos kalbų žodžiai, galbūt kartais mūsų neįpratusiai ausiai skambantys juokingai, išties yra gražūs, tarp balsių ir priebalsių vyrauja harmonija.
Grafiko šioje stotyje nėra. Nelabai mus nudžiugino žinia, kad į salą nuvykti bus sudėtinga, tiesioginio autobuso nėra. Beje autobuso samprata čia kita; karu (portugališkai: caro) vadinamas sunkvežimis, kurio priekaboje išilgai pastatomi trys suolai ir ant iš bambukų bei metalinių strypų suręstų grotų užtempiamas skylėtas brezentas. Sužinojome, jog galime nuvykti tik iki Fulakundos, karu išvyks, kai susirinks 32 žmonės.
Laukti nenuobodu: gali stebėti kaimo jaunimą, žaidžiantį tradicinius žaidimus, nuolat esi kalbinamas bananų, riešutų ir virtų bulvių pardavėjų, kaskart pro šalį praeina įtariai nusiteikęs kramsnojantis krūmų lapus ožkų būrys, iš kažkur išnyra linksmi vaikai ir vos išvydę baltą žmogų sveikinančiai sušunka branku (portugališkai: baltas), o galiausiai vėl kilo muštynės. Šįkart nesupratome. kodėl. Atrodo, kad mušeikos vienas kitą gąsdino susu kalba, nes atpažinome keletą jau vakar išmoktų šios kalbos žodžių.
Po keturių valandų laukimo sukopėme į karu. Visi mus nuolat stebėjo, tarpusavyje kartais kažką pasišnibždėdavo. Nors suolai kieti, bet pagalvojome, gerai, kad vietos yra, galime ištiesti kojas, numesti kuprines ant grindų. Ech, ir vėl situacija persimainė akimirksniu: mūsų karu per keletą minučių aplipo žmonėmis it gardus lietuviškas šakotis, teko gerokai pasispausti ir rankomis kabintis į virš galvos suręstus bambukus.
Keliai šiame krašte yra prasti. Tropinės liūtys sugriauna viską, ką sausros metu kaimelių gyventojai suremontuoja. Supratome dar vieną dalyką – patogiausia ir saugiausia sėdėti ant vidurinio suolo. Mums tos laimės neteko, nes „patogiai“ įsitaisėme ant šoninio suolo. Kad kieta sėdėti, jau neberūpėjo, nes kaskart, kai tik mūsų karu įsibėgėdavo, nugaras čaižydavo ant kelio pasvirusių medžių šakos ir viksvos. Karu kartais sunkiai įveikdavo beveik metro gylio duobes, atrodė, kad kartais čia mūsų kūneliai ir atguls.
Pavažiavome maždaug penkis kilometrus nuo Bubos ir prie mūsų šakotinio karu prisiartino prabangus visureigis. Jame sėdintys trys gražiai apsirengę vaikinai šūksniais sustabdė mūsų sunkvežimį ir pakalbėję su vairuotoju jam perdavė nedidelius maišus, kuriuos šis užgriozdino ant vos besilaikančio mūsų priekabos stogo. Visureigis kaipmat dingo iš akiračio, o mes toliau lingavome, sakykime drąsiai, išartu keliuku.
Nors kelias parodė, ką gamta gali prieš žmogų, tačiau mūsų valios nepakirto. O kokie gražūs džiunglių kaimeliai. Čia švaru, žmonės gyvena tradicinės statybos trobelėse, iš mūsų katedrų bokštai aplinkui stiebiasi palmės, raudona žeme bėgioja nuogi kaimo vaikai ir vos tik pamatę mus iš karto pradeda šaukti: „Branku, branku, branku!“. Džiunglėse termitynai dar įspūdingesni – čia jų daug, jie daug aukštesni, jų raudonis gražiai žiūrisi žalios augmenijos fone.
Fulakundoje vėl reikia tartis, kas gali nuvežti iki Bolamos salos. Vargais negalais susitarėme. Čia žmonės sukalbami, mažai sukčiauja, bet kartais kliūtis bendrauti būna kalba. Šiame regione daugelis kalba kreolų kalba, portugalų kalbos ne visiems teko mokytis. Kai kurie bent jau supranta ispaniškai arba prancūziškai. Svarbu pagarsinti, jog neverta tikėtis gero kalbėjimo, ausis reikia įtempti ir atidžiai klausytis. Bet kadangi vieni suinteresuoti užsidirbti, kiti suinteresuoti pasiekti tikslą, tai ir rezultatas būna neblogas.
Turėjome laukti, kol iš kaimyninių kaimų prisirinks grupelė žmonių ir galėsime judėti Bolamos link. Užsukome į kažkokius namus pavalgyti. Čia viskas skaičiuojama mūsų centais. Namų šeimininkė kiek nustebo, kad baltieji nori valgyti jos namuose. Atsisėdome prie medinio namelio viduryje stovinčio stalo. Ši patalpa – visas šeimos namas: čia ir vietinis kaimelio restoranėlis, ir virtuvė, ir miegamasis. Prie Aušrio kojų po suolu miegojo maža į spalvotus vystyklus įsukta mergaitė. Netrukus namų šeimininkė atnešė ir patiekalus. Tai buvo keptos mėsos gabaliukai su, nelabai supratome, kokiomis kruopomis ir labai skaniu aštriu padažu.
Nusukome kiek giliau į kaimą. Raudona žemė ir iš raudonmolio pastatyti namukai padeda įsivaizduoti pirmus gyventojus Marse. Šiuose kraštuose vyrauja matriarchalinė sistema. Čia sūnus gauna dėdės iš motinos pusės vardą, namų ūkiui vadovauja moteris (plačiau apie tai kalbėsime vėlesniuose moksliniuose straipsniuose).
Pagaliau atvykome į Švento Jono miestelį (portugališkai: São João). Nuslūgusiame ežere lūkuriuodamas plūduriavo laivelis. Susirinko aplinkinių kaimų žmonės ir išplaukėme į Bolamos salą. Įlankos vanduo buvo ramus, pamažu tolome nuo paslaptingų krante pasilikusių džiunglių. Greitai pasiekę salos krantą dumblėtais stačiais laiptais užkopėme į viršų ir įžengėme į portugalų įkurtą sostinę Bolamą (iki 1943 metų).
Tokius miestus regėjome tik filmuose. Pagrindine miesto gatve ėjome kurį laiką tylėdami. Miestas yra apleistas, negyvenamas, medžių šakos glaudė ir glamonėjo kiekvieną fasadą tarsi norėdamos ištarti: „Ko čia atkeliavote?“ Ta keista tyla kartkartėmis kviesdavo pasijusti nuotykių ieškotojais, o kartais versdavo pasijusti nejaukiai – tarsi žengtumėm miesto, kuris nepriklauso gyviesiems, gatvėmis.
Vaikštinėjome ilgai, šmirinėjome po kiekvieną kampelį. Miestas suprojektuotas darniai, planas dera prie kraštovaizdžio: nuo uosto į viršų pakylama centrine miesto gatve, aplinkui išsidėstę prekeivių namai, kai kurios įstaigos (apie tai byloja ant namų fasadų išlikę užrašai). Toliau, kairėje pusėje, plyti nemažas miesto sodas, už jo bažnyčia ir išdidžia kolonada pasipuošęs savivaldybės pastatas. Dešinėje pusėje, beviltiškai džiunglių glėbyje alsuojantis, stūkso bankas. Kiek tolėliau už savivaldybės stovi apleista ligoninė. Žmonės iš čia iškeliavo, o gamta gyvena savo gyvenimą.
Daugiau apie miestą vaiduoklį - knygoje „Septynios Afrikos“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
