Susikrovę kuprines iškeliavome link po plačiašakiu medžiu įsikūrusios Bubos stoties. To sekmadienio tikslas buvo pasiekti Gvinėją, arba kaip jie čia vadina - Konakrio Gvinėją (Konakris yra Gvinėjos sostinė). Žinojome tik tiek, kad mums reikia kiek pavažiuoti Bisau link, o po to persėsti į „landroverį“, kuris važiuoja tiesiai į Konakrį. Kur persėsti išsiaiškinome, o į ką persėsti nebuvo, nes, pasirodo, Gvinėjos teritorijoje tekanti upė labai patvinusi, tiltų nėra, todėl ir „landroveriai“ nevažiuoja.
Vietiniai „verslininkai“ pasiūlė važiuoti su motociklais, žinoma, už ypatingą mokestį, nes, anot jų, „čia tik mums suteikiama tokia galimybė“. Mes pasirodėme ramūs, paėję į šalį nusipirkome spurgų su aštriu padažu ir rymodami laukėme. Laukti arba vaizduoti, kad lauki, Afrikoje yra pravartu: tavo ramybė vietinius priverčia keisti taktiką, pasiūlyti bonusų, be to, kaina už prekę krinta keliskart.
Dabar kaina kiek nukrito, bet sulaukėme ir geresnių pasiūlymų, nes į pagalbą mums atskubėjo ir miestelio policininkas. Pasirodo, yra kažkokia fiksuota kaina, reikia nusipirkti bilietėlį ir, kai upės patvinę, ten nusigauti galima tik motociklais. Mums neblogai tarpininkavo vienos krautuvėlės savininkas mauritanietis. Arabai čia turi gerą vardą, jie laikomi talentingais verslininkais. Taip jau susiklostė istoriškai. Iš tiesų pastebėjome, jog mūsų aplankytose šalyse arabai turi kiek geresnes krautuves už vietinius juodaodžius verslininkus; na, jeigu kalbant tiksliau, – ta pati pašiūrė, tik penkiomis prekėmis daugiau.
Beperkant bilietėlius stoties viršininkas, draugas mauritanietis ir dar keli geros valios žmonės pasakojo, kaip čia svarbu viską daryti tinkamai, legaliai, taip, kaip reikalauja valstybės įstatymai. Greitai gavome du motociklus, kurių, mūsų akimis žiūrint, jau paskutinės dienos suskaičiuotos, gavome po vairuotoją, na, ir dar vieną mokestį – už bagažą. Mums labai įstrigo jų monologai apie bilietus, legalius mokesčius ir netyčia paklausėme: „O kiek reikia už bagažą mokėti?“
Mano vairuotojas taip greitai nesugalvojo, o ir jo kolega kiek pasimetė. Tuomet, pajutęs, kad koziris mano rankoje, tariau: „O kad moku už bagažą, jūs man duosite čekį? Juk viskas turi būti legalu.“ Ties šitais žodžiais mūsų draugas mauritanietis kiek atsitraukė, o policininkas išvis dingo iš horizonto. Man paskirtas vairuotojas pradėjo karščiuoti (tikras vulkanas), reikalauti, kad turiu mokėti už bagažą ir su kiekvienu jo išrėktu sakiniu kaina vis kilo. Aš kartojau tą patį: „Man reikalingas čekis.“
Galėjo jie tą čekį ir nupiešti, kaip kad bilietėlius Dakaro stotyse, bet tikriausiai vietinės apgaulės išmintis tiek nesiekia. Atsisėdome ant motociklų ir nuvažiavome prie sienos, kuri – vos už kelių šimtų metrų. Supratome, kad pasieniečiai, policininkai ir vairuotojai – visi vieno kaimo vaikai, t.y., draugai arba giminės. Ant pasų pasienietis uždėjo antspaudus, žyminčius, kad išvykome iš šalies.
Atėjo laikas tikrinti mūsų krovinius. Pareigūnas, prieš tai gulėjęs hamake ir skaičiavęs apelsinmedžio lapus, paprašė atidaryti kuprinę. Jis pažiūrėjo į mus ir portugališkai išlemeno: „Suprantate, dabar galėčiau jus čia gerai pakratyti, gal tiesiog padėkite kiek pinigėliais, juk uždirbate nemažai“.
Tylėjome ir nieko nesakėme. Jis mūsų paklausė: „Ar supratot? Dar kartą pakartoti?“ Aš jam atsakiau ispaniškai: „Atsiprašau, bet nelabai suprantu portugališkai.“ Jis griežtu mostu parodė, jog turime iki dugno iškrauti maišus.
Nusigandau, nes dar Senegale nusipirkau keletą Afrikos meno dirbinių savo kolekcijai, o iš Bisau Gvinėjos negalime išvežti jokio medinio drožinio be Kultūros ministerijos specialaus leidimo. Iš kur dabar aš tą leidimą gausiu džiunglių vidury? Ir kaip mes įrodysime, kad tas kaukes su statulėlėmis pirkome Senegale? Čekių juk niekas niekada nedavė. Bet, mūsų laimei, šitas įstatymas šio pareigūno ausų nepasiekė.
Matyt, karalius kalbėjo per tyliai. Ar žinojote, kad nuo neatmenamų laikų Afrikoje nepriimtina, kad valdovas kalbėtų garsiai? Todėl, kai karaliai kalbėdavo susirinkusiesiems, jie kalbėdavo tyliai šalia esančiam šaukliui, kuris, kaip Olimpo dievų pasiuntinys Hermis, žinią perduodavo tautai. Hermis iki šio pasienio posto atkeliavęs nebuvo. Kol krovėmės daiktus atgal į kuprines, šalies saugumu besirūpinantis pasienietis iš kitų keliauninkų (baltojo nė vieno nematėme) susirinko duoklę. Viskas paprasta, natūralu ir atvira.
Matyt, užtraukėme taiklią melodiją. Pasikalbėjęs su mus tikrinusiu pareigūnu, motociklo vairuotojas vėl pradėjo reikalauti pinigų. Suma vėl ūgtelėjo. Kadangi visa savo esybe jautėme, jog vaikinas susimovė ir tos sumos už bagažą, kurias mokėjome iki šiol, yra vietinių sukčių išmislas, pasiūlėme grįžti pas stoties viršininką (nors jau praėjome sieną) ir dar kartą išsiaiškinti, kodėl reikia papildomai mokėti. Žinoma, mes labai rizikavome.
Svarbu pagarsinti, kad Afrikoje žmonės kartais atrodo ramūs, bet išties jie yra snaudžiantys ugnikalniai, jie vienas kitą labai užstoja, baltasis paprastai lieka kaltas, įsiliepsnojus konfliktui priešą puola visa kompanija. Tai mes žinojome, bet, dėka mūsų bičiulio mauritaniečio, kuris tame kaime yra autoritetas, tiesa mūsų neapleido. Viršininkas įsakmiai liepė vaikinui nusiraminti ir mus saugiai nugabenti į Gvinėjos miestą Bokė.
Pagalvojome, gal nevertėjo ieškoti teisybės, juk laukia apie 150 km kelio su nepažįstamu žmogum ant vieno motociklo duobėtais keliais per džiungles. Mano vairuotojas Amadu buvo įpykęs. Pavažiavęs žvyrkeliu, staigiai pasuko į siaurą keliuką į džiungles. Mane apėmė baimė, atsisukau pažiūrėti ar Aušrys važiuoja iš paskos. Jo nemačiau. Nemačiau aplinkui nei vieno namo, nei vieno žmogaus, tik ūksmingas džiungles, pro kurias, lyg besidomėdama kaip man sekasi, šmėkščiojo saulė.
Taip važiavome gana ilgai. Vėl atsisukęs tolumoje pamačiau ir Aušrio motociklą. Pasidarė kiek ramiau, atrodo, kad ir džiunglės kiek atsikvėpė. Neužilgo Amadu paklausė ar man patogu sėdėti (jis visai neblogai kalbėjo prancūziškai). Pamažu užsimezgė pokalbis, jis net pasakė, kad nekreipčiau dėmesio į tai, ką jis sakė dėl kuprinės, paaiškino, kad čia Afrika ir nėra ko stebėtis. Pradėjome bičiuliuotis.
Amadu yra dvidešimt penkerių metų vaikinas, kilęs iš netolimo kaimelio, mokykloje mokėsi neilgai, nes mokslai ne jam. Dabar Amadu dirba vairuotoju, turi įvairiausių svajonių, o vieną iš jų – gyventi ir dirbti Europoje. Po kelionės palikome jam savo adresą ir telefono numerį, sakėme, kad gal galėsime kuo nors padėti. Man patiko, kad Amadu suvokė, kas yra negerai šioje šalyje, jis drąsiai pasakojo apie neįtikėtinus dalykus, nusikaltimus, nevaržomą prekybą narkotikais ir žmonėmis, atviravo apie sunkią vaikystę ir išnaudojimus.
Pirmas pasienis
Kad įvažiavome į kitą valstybę, nesupratome. Arba tuos užrašus vagia beždžionės su drambliais, arba jų niekada čia nebuvo. Kad esame Konakrio Gvinėjos teritorijoje supratau iš pareigūnų kalbos, nes jie su mūsų vairuotojais kalbėjo ne portugališkai, o prancūziškai (mat Bisau Gvinėja buvusi portugalų kolonija, o Konakrio Gvinėja (arba tiesiog – Gvinėja) buvusi prancūzų kolonija).
Amadu mums šnibždėdamas portugališkai, kad pasieniečiai nesuprastų, apreiškė, jog dabar reikės mokėti duoklę, kurios pagalba mes ir pateksime į tą kitą Gvinėją. Pagalvojome, kokia dar duoklė? Vizas juk Dakare esančioje ambasadoje gavome. Ir prasidėjo. Du vyresnio amžiaus pasieniečiai, įsitaisę po palmių šakomis dengta pastoge šmaikščiai klausinėjo: „Ir ko gi du jaunuolius iš Europos likimas atvedė pas mus?“ Kokie poetiški, pagalvojome. Poezija baigėsi ties griežtu – „privalote sumokėti mokestį“. Susižvalgėme, kiek nustebome, atvertėme mūsų pasuose nupieštas spalvingas Bisau Gvinėjos bei Konakrio Gvinėjos vizas, nes rasti savo valstybės vizą ne visiems pasieniečiams lengvai sekasi; nepamename prie kurio pasienio, bet pareigūnas nusirašė duomenis iš prieš metus įklijuotos ir jau negaliojančios Tanzanijos vizos.
Svirduliavo mūsų naujieji bičiuliai ir nusprendė, jog galime būti deportuoti, jeigu nemokėsime mokesčio. Mūsų nuostaba jų neglumino, po kurio laiko jie sugalvojo, jog turime ant patiestų palmių lapų iškrauti savo kuprines. Nutarėme pareigūnams paaiškinti, jog esame ekspedicijos „Septynios Afrikos“ dalyviai iš Lietuvos, kad dar viešėdami Dakare, gavome jų ambasadoje vizas, už kurias sumokėjome ir daugiau mokesčių mokėti už viešnagę šioje šalyje mums nereikia.
Matyt, išmintingesnis iš jų atkirto: „Tai ten Dakaro ambasada, o čia mūsų šalis.“ Gerai, kad nepratrūkome juokais, teko net lūpą prikąsti. Supratome, jog čia tikrai išsisuksime. Tęsiau savo istoriją, bet kiek išgalvotą: „Mes lankėmės būtent Jūsų šalies ambasadoje Senegalo Respublikoje, bendravome su ambasadoriumi ir jis mums pats pasakė, kad pasienyje jokių mokesčių mokėti nereikės, nes esame ekspedicijos dalyviai ir vykstame moksliniais tikslais.“ Gvinėjos sargai susižvalgė, persimetė keliais sakiniais fulbių kalba ir toliau traukė afrikietiškas melodijas: „Kas ta ambasada, mes čia valdžia, reikia sumokėti ir viskas.“ O dabar į pagalbą mums atėjo šio Dies Domini (lot. „Viešpaties Dienos“ arba „Sekmadienio“) rytinė patirtis: „Gerai, galime sumokėti, tačiau mums reikalingas dokumentas ir antspaudas, kadangi dokumentus turėsime pateikti Dakaro universitetui bei Jūsų šalies ambasadai.“ Čia mūsų pašnekovų iškalba ir baigėsi, o mes susėdę ant motociklų traukėme toliau. Amadu sako: „Ech gerai jūs čia pakalbėjote. Jie iš mūsų nuolat reikalauja pinigų, arba kabinėjasi, esu matęs, kad ir šautuvais grasina.“
Mūsų keliukas vis siaurėjo, augmenija vis labiau gulė ant galvų. Pravažiuodavom vieną kitą upokšnį, kurio vėsus vanduo suvilgydavo ant motociklo kabančias kojas. Žvilgtelėjau į motociklo spidometrą, kuriame rodyklės nebuvo nė kvapo. Paklausiau Amadu, kokiu greičiu mes važiuojame. Jam kažkodėl atrodė, kad dviejų šimtų km per valandą, nors, mano giliu įsitikinimu, gerokai mažiau – šiam senoliui motociklui toks greitis būtų nepakeliamas. Čia žmonės nesivadovauja laikrodžiais ar greičio matuokliais. Viskas vyksta gamtos ritmu arba pasitelkiama nuojauta.
Ar matėte kada nors tokią valstybę, kurios, tarsi būtų savaime suprantama, teritorinis vientisumas yra saugomas sienomis su kaimyninėmis šalimis, bet jos viduje dar esama daugybė sienų, pasienio postų velniai žino nuo ko? Ir pavyzdžiui, vienam poste iškrato kuprines, už 20 km esančiam poste paklausia kur važiuoji, dar kitam poste uždeda antspaudą, o dar kitam kažką nuo paso nusirašo. Gal mes naiviai galvojame, bet mums čia kažkuo kvepia. Mes tokioje valstybėje buvome. Todėl kitas skyrelis vadinsis „Antrasis pasienis“.
Antrasis pasienis
Mūsų nuostabai privažiavome antrąjį pasienį. Iš tikrųjų taip. Tai ne patikrinimo postas, o antras pasienis, dar viena tos pačios valstybės siena, tačiau jos teritorijoje. Prisiminėme, kad pirmajame pasienyje pareigūnai neuždėjo antspaudo, kad atvykome į šalį. Galbūt dabar jį uždės?
Šio pasienio trobelė net sienų neturėjo – kiaura kaip ir šitos valstybės sienos. Ant žemės prie įėjimo sėdėjo pasipuošusi moteris (vėliau supratome kad ji – pasieniečio žmona). Ji mus nužvelgė su šypsena, pakvietė prisėsti. Pareigūnas, toks gerokai įmitęs, iš karto davė suprasti kokie čia reikalai. Man patinka jų taktika, nors ir mažai gudri, bet linksma: prasideda viskas nuo liaupsių, nuo sveikinimų atvykus į jų šalį, vėliau pereinama prie „lauktuvių“ sampratos, kuri žodis po žodžio paaiškinama ir galiausiai plėtojamas reiklusis diskursas. Čia buvo panašiai kaip ir prie pirmo pasienio, tik kuprinių kraustyti nereikėjo. Paskutinis rubuilio pareigūno, kuris gal ir įžvelgė mūsų klastą bet dėl antsvorio, karščio bei drėgmės nesiryžo vargintis, sakinukas buvo toks: „Ech profesoriau tu profesoriau ir kaip gi tu nesupranti“. Supratusi, kad lauktuvių iš gintaro šalies nebus, pareigūno žmona permainė veidą ir į mūsų atsisveikimą au revoir atsakyti nesiteikė.
Amadu stebino mūsų iškalba, jis ir pats pradėjo tikėti, jog esame ypatingi ambasados pasiuntiniai. Po to jis ilgai dar pasakojo apie savo šalį, kol jo monologą ir svajones nutraukė siaurame Gvinėjos miškų keliuke įvykusi avarija. Visi it afrikinės voverės nušokome nuo motociklų pažiūrėti, kas ten atsitiko. Susidūrė du motociklai. Vienas vežęs maišą druskos, ją išbarstė ant kelio, netoliese gulėjo ir smarkiai koją susižeidęs keleivis. Amadu paklausė ar turime vaistų. Puolėme prie kuprinių, ištraukėme viską ką turėjome, dezinfekavome žaizdą, apvyniojome, davėme vaistų nuo skausmo. Jaunuolis padėkojo prancūziškai ir pasakė, kad už mus pasimels. Gal mūsų dievams, o gal saviems. Nesvarbu.
„Pagalvojau, kad labai myliu gyvenimą, supratau, kad dabar mano gyvenimas keliauja kartu su manim per vešlias Gvinėjos džiungles. Kai nerimastingi Afrikos keliai leisdavo įsibėgėti mano suvargusiam motociklui, pajusdavau švelnų ir šiltą vėją, kuris glostydamas valdingos Afrikos saulės kaitinamą galvą kalbėjo, jog nesvarbu kas buvo, nesvarbu tai, kad kažką praradai ar nespėjai sukurti.
Svarbu, kad kalbėjai, kad mėginai pasakyti, gal kiek kitokia kalba nei kalba tavo draugai, svarbu, kad norėjai ir ėjai pirmyn, kad ir basnirčias link sukežusių nepažįstamo miestelio vartų. Atrodo, jog ir šio sekmadienio rytas buvo kitoks... Tikrai nežinai nei kur, nei kada, nežinai kaip kiekviena diena tave užkalbins. Buvau laimingas, nes susibičiuliavau su Amadu, nes turėjau žmogų, kuriam patikėjau trupinį savo būties.“
Trečiasis pasienis
Vos įsibėgėja motociklas ir mąstymą gali paleisti paskrajot į orą, užklumpa kitas pasienis. Čia trobelė jau su laiptukais, stūkso pačiame kaimo vidury. Už stalo sėdėjo du vyresnio amžiaus pareigūnai. Vienas jų be ceremonijų pradėjo dainuoti apie paramą tautai ir jo šeimai, o kitas, kiek jį nuraminęs, paklausė iš kur mes atvykome. Pasirodo, jis labai domisi įvykiais Europoje ir žino net kas vyksta Ukrainoje. Na taip, galbūt čia išsisukti nepavyks. O jei jie perduoda informaciją vienas kitam per racijas? Kiek nejauku pasidarė. Bet mūsų Lituanie jiems skamba kaip Ukraine. Ir iš paso nelabai aišku apie ką čia eina kalba. Kol mąstėme ar mėgint ir dabar išsisukti nuo duoklės, išgirdome automobilių ūžesį. Į kaimelį įvažiavo du prabangūs džipai ir mūsų pareigūnai susiėmę už galvų pradėjo aiškinti, kad tai ekspedicija. Pagalvojome, kokia dar ekspedicija, tai kad mes esame ekspedicija. O jie tikriausiai sumaišė prancūzų kalbos žodžius. Tai buvo neeilinė prefekto patikra.
Iš automobilių išlipo juodais marškinėliais galingus raumenis apsitempę apsauginiai ir įmitęs su šypsena iki ausų prefektas. Toks vietinis dievukas. Matyt, norėdamas sudaryti gerą įspūdį apie savo šalį, jis kaip senas draugas mus pasisveikino, pagyrė, kad labai graži prancūzų kalba ir liepė pareigūnams mus paleisti. Visų akivaizdoje, gal kiek žemiau nei stalo viršus vienas pareigūnas jam įdavė pinigų pundelį. Prefektas dirst į mus, dirst į palmių šakų lubas ir šmaikščiai nusijuokė sakydamas: „Oi broliai mano, nesakykite, kad tai korupcija“. Štai. Ir išgirdome tai, apie ką čia nuolat viskas sukasi. Buvome apie tai daug girdėję, tačiau kai tai pamatėme iš arti, likome kiek suglumę.
Kadangi prefektas kieme, tai nebuvo laiko prašinėti duoklės. Čia mūsų pasai pasipuošė naujais antspaudais, žyminčiais jog atvykome į Gvinėjos Respubliką (ir visiškai nesvarbų kad jau keturias valandas bastėmės jos vingiuotais takeliais). Vėl it Afrikos gyvatės besiraitydami siauru keliuku pasiekėme patvinusią upę, apie kurią kalbėjo mūsų draugai dar Bisau Gvinėjoje ir kuri čia yra tokia gyvenimo problema, kad didinant bilietų kainas tenka mažinti keleivių srautus, keisti transporto priemones, nes, kad ir medinio tilto iš čia augančių storakamienių medžių pastatyti neįmanoma. Bet regis, niekam tai nerūpi. Į skaptuotą afrikinę valtį pirogą mūsų vairuotojai suvarė motociklus, it beždžioniukai sulipome ir mes. Dabar klausėmės paukščių melodijų, nes tos apie duokles mums pasirodė netikros.
Ketvirtasis pasienis
Gvinėjos kraštovaizdžiai išskirtiniai. Tokių nematėme nei Senegale, nei Gambijoje, nei Bisau Gvinėjoje. Leisdamiesi nuo kalvų matydavome tolumoje drybsančius gauruotus kalnus, kai kur vietovės būdavo iškirstos, arba išdegintos. Gvinėjos gamta kenčia nuo nežaboto miškų kirtimo; naikinami ne tik miškai, bet ir juose įsikūrę idiliški kaimai, žmonės verčiami vykti gyventi į naujai sukurtas gyvenvietes arba miestus. Tai reiškia, kad naikinama ir kultūra, užgniaužiamos unikalios kalbos bei tarmės.
Matėme kaimelių, kuriuos puošia apskritimo formos namukai, moterys nesigėdydamos vaikšto nuogomis krūtinėmis, nes jų mąstymas dar nepažeistas. Sustojus čia niekas neprašinėja pinigų, nesiūlo prekių. Subėga ir vaikai, ir suaugę pažiūrėti į baltus žmones. Kartais vaikams, ypač mažiems, mes atrodome baugūs, kartais jie apsiverkia. Greitai neliks šių genčių, jų kalbų ir jų nuoširdumo.
Tas gražias akimirkas, stebint unikalius dar išlikusius džiunglių pasaulius, nutraukė ketvirtas pasienio postas. Jame dirbo du nemandagūs jaunuoliai. Buvome kiek drąsesni ir nutarėme – jei rizikuot, tai rizikuot iki galo. „Mes tik atvykome iš trečiojo posto, – mėginame raityti kalbą, – ten jūsų prefektas iš Bokės svečiuojasi, jis sakė, kad esame saugūs ir galime keliauti be jokių trukdžių“.
Pareigūnai kažką nuo pasų nusirašė. Anksčiau pastebėjome, kad jie dažnai vietoj vardo ir pavardės parašo Lietuva, arba Lituanie, vietoj gimimo datos – kada išduotas pasas ir t.t. Po to, matydami kad nieko iš mūsų nepeš, metė pasus ir liepė nešdintis.
Pasižiūrėjau į Aušrį ir nusijuokiau visu balsu – nuo raudonų dulkių jo veidas buvo išmargintas tarsi Vėlykų margutis. Ir aš ne mažiau „puošniau“ atrodžiau. Mūsų motociklininkai atrodė kur kas geriau, nes ant jų juodos odos ir purvo nesimatė. Pagalvojome, kad tikriausiai jau kaip savus priima, nes tuojau pajuosime kaip šitos šalies šeimininkai.
Mūsų to sekmadienio nuotykių filmas baigėsi. Sveiki ir gyvi, bet pavargę it antilopės pasprukę nuo liūto, atvykome į Bokės miestelį. Jis gana gražus, gal kiek priminė senąją Gvatemalos sostinę Antigvą (Lotynų Amerika). Čia viskas dar pigiau nei Bisau Gvinėjoje. Viskas skaičiuojama mūsų centais. Pagalvojome, tai kokia galėtų būti savikaina? Po to kiek pajuokavome: nėra savikainos, nes vietinėse kalbose nėra žodžio „savikaina“. Turistų nematėme nė vieno, o mūsų įkyri palydovė saulė priminė, jog netrukus jai laikas keliauti į protėvių šalį (anot daugelio Afrikos tautų mitologijų, protėvių šalis yra ten, kur leidžiasi saulė), todėl nutarėme į sostinę Konakrį vykti rytojaus dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
