Čia mūsų kantrybę mėgino ir laukimas. Nors stotyje buvome jau septintą valandą, bet iš jos pajudėjome tik po 12 valandų, t. y., lygiai septintą vakaro. Autobusiuko vairuotojas ir kiti šio spektaklio dalyviai vis žadėjo, kad jau išvažiuosime, bet kaskart kažkas išeidavo į turgų pasižvalgyti, arba nuolat reikėjo ką nors paremontuoti. Nelabai turėjome ir iš ko rinktis, nes į Nzerekorę važiuojančių nėra daug, o ir bilieto kaina nemaža.
Taigi mūsų autobusiukas, kuriam pensijinis nuobodulys tikrai negresia, virto keleivius bei prekes gabenančiu rieduliu. Pagalvodavome, kaip tie autobusiukai nenuvirsta nuo liūčių sezonu purvo suformuotų bėgių, kai vos ne dukart didesni kroviniai ant jų pasenusių stuburkaulių užgriozdinami.
Čia saulė leidžiasi septintą valandą ir sutemsta labai greitai. Vos išvažiavus iš miesto nuleido padangą. Išlipome ir susėdome kur kam papuolė. Iš kažkur prisistatė būrelis vaikų, kuriuos nufotografavome, pradėjome bendrauti. Vaikai pasakojo apie savo svajones, kai kurie iš jų puikiai kalbėjo prancūziškai. Taip pat minėjo, kad kartais būna baisu, kai vyksta susirėmimai tarp įvairių grupuočių, minėjo, jog nelabai bendrauja su kitų tautybių vaikais, nes taip daro ir jų tėvai. Netrukus mus užkalbino ir ginkluotas pareigūnas, su kuriuo maloniai pasišnekučiavome apie mūsų tyrinėjamas tautas bei kultūras.
Pamažu pajudėjome links Nzerekorės. Kelias buvo toks blogas ir kelios bendrakeleivės taip garsiai bendravo, kad apie miegą net pagalvoti nebuvo galima. Kai kiek atvėso oras, paaiškėjo, kad autobusiuke nėra langų ir iki šiol mus džiuginęs švelnus vėjelis pasidarė ne toks draugiškas. Nėra tai nėra. Moterys savo prijuostėmis pradėjo dangstyti langus ir pamatę jog virpame iš šalčio, davė kelias skaras. Kiek vėliau užsnūdome, vėjas nuo mūsų galvų kilnojo afrikietiškais raštais išmargintus audinius. Kaskart už nugaros sėdinti senyvo amžiaus moteris uždengdavo mūsų kaklus ir galvas. Pagalvojome, kad ji mums kaip motina, kaip Dangaus siųstas angelas sargas.
Apie ketvirtą valandą ryto Afrikos saulė net nesiruošia keltis iš guolio. Mūsų autobusiuke kilo sumaištis. Visi kalbėjo kiek susijaudinę, kaip visada gana garsiai, tik nesupratome apie ką eina kalba. Vienas bendrakeleivių man prancūziškai pasakė, jog privažiavome coup de route („kelio galą“). Nelabai supratome, ką jis tuo norėjo pasakyti, bet buvo galima įtarti, kad kažkas negerai.
Privažiavome kairėje kelio pusėje išsirikiavusį automobilių karavaną, o šalia jų buvo it kareiviai surikiuoti žmonės – vyrai, moterys su vaikais, senyvo amžiaus žmonės, tikriausiai tų transporto priemonių keleiviai. Kareiviškomis uniformomis ginkluoti vyrukai šūkaudami reguliavo eismą, vienas geltonas automobilis buvo pastatytas skersai kelio. Mūsų autobusiukui buvo liepta rikiuotis kiek tolėliau už jo, prie sunkvežimių ir kitų tarpmiestinių autobusų. Stojo paslaptinga tyla. Niekas iš mūsų bendrakeleivių nekalbėjo, kai kurie sėdėjo nuleidę galvas. Nežinome apie ką ir galvoti, ko tikėtis. Naktį džiunglėse yra tamsu, mėnesienos šviesą šį kartą slėpė sunerimę juodi debesys.
Netrukus pradėjo važiuoti automobiliai, jais nusekė ir mūsų autobusiukas. Išgirdau tik šį vairuotojo pasakymą: „Mus praleido“. Po kurio laiko vairuotojas leido mus aplenkti dar keliems automobiliams, teigdamas, jog taip bus saugiau. Kažkas paskambino vairuotojo bičiuliui ir netrukus sustojome prie jau užgesinusių variklius bei žibintus transporto priemonių. Iš mūsų autobusiuko išlipo bendrakeleiviai, ramiai visi vaikštinėjo.
Priėjome prie krovininio automobilio, kuris atvyko net iš Senegalo ir vairuotojo paklausėme kas čia vyksta. Jis mums paaiškino, jog automobilius stabdo ginkluotos nusikaltėlių grupuotės, atima iš žmonių pinigus, geresnius daiktus, ar dar kaip nors suvedinėja sąskaitas tarp genčių. Priėjusi viena mūsų bendrakeleivių lyg guosdama nuramino: „Galite nebijoti, jums didelis pavojus negresia, nes jie, nenorėdami tarptautinių skandalų, užsieniečių neliečia. Mums gali būti ne kas, nes esame iš Gvinėjos.“ Dabar supratome, kodėl išsigando mėnulis ir tik pasitaikius progai pasislėpė už grasiai atrodančių debesų.
Po gero pusvalandžio gavome ženklą, jog antroji grupuotė, užtvėrusi kelią maždaug dar už dviejų kilometrų, jau atsitraukė. Pamažu sulipome į autobusiuką ir su kitais kelių rieduliais pajudėjome link Liberijos, link laisvės šalies, kaip teigia šis skambus pavadinimas. Ar mėginote kada nors save įsivaizduoti panašioje situacijoje? Mes iki šiol nelabai suvokiame, kur buvome, kas galėjo nutikti. Vis prisimename šį įvykį, akyse matome tuos prie automobilių išrikiuotus nekaltus žmones – vyrus, moteris su mažais vaikais ir senelius – matome jų akis, kurias išryškindavo autobusiuko žibintų šviesa. Baime persunkta Afrikos tamsa užtildė mus ir mūsų bendrakeleivius ilgam.
Pagaliau rytas. Praėjusios nakties įvykiai atrodė lyg nemalonus sapnas. Galvojome apie norimus aplankyti kaimus, fotoaparato pagalba dar vieną kitą kadrą sužvejoti. Visą dieną vingiavome siaubingais Gvinėjos keliais. Supratome, jog su šviesa Nzerekorės nepasieksime. Kaskart sustodavome, nes reikėdavo vis paremontuoti autobusiuką, vairuotojui pakalbėti su senais pažįstamais. O mums tai gera proga pabendrauti su kaimo žmonėmis, pasigrožėti nuostabia Gvinėjos gamta, suvalgyti kokį tradicinį patiekalą ir, žinoma, paklausyti skambių vietinių kalbų. Kaskart išmokdavome pasakyti bent „ačiū“ vietinėmis kalbomis, o gal ateityje ši kolekcija prasiplės iki 2000 „ačiū“ įvairiomis Juodojo žemyno kalbomis.
Nzerekorės vartus mūsų riedulys pasiekė tik kitos dienos ketvirtą valandą ryto. Ekspedicijos grafikas darosi vis labiau įtemptas, nes visuomet kur nors sugaišdavome, o šios kelionės užduočių turime dar nemažai. Todėl buvome nusprendę bent kelias valandas pamiegoti kokiame nors viešbutėlyje, nes ir kelio dulkes reikėtų nusiplauti, o po to kuo greičiau mėginti pasiekti Liberijos sieną.
Tik sustojus autobusiukui, mūsų vairuotojas, kuris nemiegojo tikriausiai jau dvi paras, nes po Konakrio stotį jis jau šmirinėjo mums ten atvykus, dingo kaip į vandenį. Kiek alkoholio padauginęs, arba iš nuovargio svirduliuojantis mūsų autobusiuko vairuotojo bičiulis iškilmingai pareiškė, jog bagažą atiduosime tik apie dešimtą valandą, nes tuomet rinksime naują „turistų“ grupę į Gvinėjos sostinę. Suprasti tikriausiai reikėjo taip: miegoti teks stotyje. O čia tikrai nesaugu, nėra kur galvos priglausti. Svirduliuojantis „bičiulis“ pradėjo pasakoti, jog jis mums daro paslaugą, prašo prašalaičių, kad nukeltų mūsų bagažą ir už tai mes turėsime sumokėti. Galiausiai jis nusprendė laukti ryto, matyt, taip norėdamas mus pagąsdinti ir gauti didesnę krūvelę frankų. Ką daryti? Ginčytis čia tamsiu paros metu su neaišku nuo ko apsvaigusiu žmogum? Tačiau mes negalime prarasti daugiau laiko, esame labai išvargę.
Nutarėme pakalbėti su jaunu vaikinu, kuris, pamatęs atriedantį mūsų autobusą, prisistatė su motociklu, tikėdamasis suteikti taksi paslaugas. Nutarėme pasikviesti policijos pareigūną iš netoliese esančio posto. Sėdome ant motociklo, nuskuodėme iki policijos posto ir papasakojome, kad norime atsiimti savo lagaminus, nes saulei patekėjus turėsime žingsniuoti toliau. Šiuose kraštuose pareigūnus kviestis į pagalbą yra rizikinga, nes paprastai čia vieni kitus gerai pažįsta, už kiekvieną paslaugą reikalauja kyšio ir apskritai baltieji dažnai lieka kalti, nes, anot vietinių gyventojų, „jie turi daug pinigų ir gali už viską susimokėti“.
Šį kartą mums pasisekė. Pareigūnas, kurį pažadinome miegantį hamake, sutiko mums pagelbėti ir atvykęs į stotį sudrausmino mūsų „geradarį“. Užsikrovę kuprines, lydimi policijos pareigūno, nes gatvės buvo neapšviestos, nusibeldėme į mažytį paprastą viešbutį.
Pamiegoję penkias valandas vėl kilome į kelią. Iki Nzerekorės stoties, savotiško sambūrio įvairių transporto priemonių, prekeivių ir šiaip prašalaičių, reikėjo paeiti vos du kilometrus. Pakeliui suvalgėme mažyčių, itin pamėgtų Konakryje, šašlykėlių su žaliais svogūnais ir kaip tie autobusiukai su dukart už save didesniais kroviniais, su savo kuprinėmis ant pečių, svirduliavome link išvykimo taško.
Vežėjai patys prisistatė, buvo maloniai paslaugūs, išsikeitėme ir Liberijos dolerių. Tuomet beliko tik lūkuriuoti, kol mūsų mašinytė bus pripildyta pakeleivių. Šis sekmadienio rytas mums atrodė ramus, kaskart leisdamos garsus lūpomis atkreipdavo savo dėmesį kokosais, bananais, riešutais ir virtais kiaušiniais prekiaujančios dailios merginos. Ragavome viską tarsi maži vaikai. Buvo smagu keliauti, kartkartėmis jausti baimę ir nuovargį, pakilti su saule ir pasinerti į kitaip gyvenančių žmonių srautą. Krūtinę užpildo kažkoks gerumo jausmas, kažkoks didesnis pasitikėjimas savimi, nes gebi būti kitoniškame pasaulyje, nebijai būti užkalbintas, rasti bendrą kalbą, galiausiai – nusiderėti kelis centus.
Mūsų to sekmadienio tikslas – Gbarnga, miestelis jau esantis Liberijos teritorijoje. Atstumas nedidelis – apie 200 km. Vieną vakarą mėginome sudėlioti mūsų kelionės tikslus ir suvokėme, kad laiko liko visai nedaug. Todėl dabar tarsi reikėtų kuo greičiau judėti link Dramblio Kaulio Kranto miesto Abidžano, iš kurio mūsų skrydis atgal į Europą. Važiuodami galvojome, gal kiek su liūdesiu, kad mūsų ekspedicijos laikas sparčiai senka ir greitai teks atsisveikinti su Afrika.
Privažiavome Gvinėjos-Liberijos pasienį. Pareigūnai mus gana paprastai praleido, netikrino net kuprinių, gal daugiau klausimų uždavė mūsų bendrakeleiviams iš Dramblio Kaulio Kranto. Vėl turėjome pereiti tris užkartas-pasienius, kol ties paskutiniuoju link tilto į Liberiją mus palydėjo vos ant kojų pastovintis pasienietis. Bendravimas nebuvo itin malonus, bet tikslas buvo svarbiausias dalykas.
Na štai – įžengėme į penktąją, nors ji turėjo būti šeštoji, mūsų ekspedicijos valstybę – Liberiją (lotyniškai „laisvė“). Vaizdas kardinaliai pasikeitė: pasienio postas – tai normalus mūrinis pastatas, pareigūnai mandagūs ir draugiški. Iš karto pajutome JAV įtaką – pradedant pareigūnų uniformomis, baigiant jų bendravimu ir pan.
Pasiekę savo kuklų viešbutėlį, kuriame beje buvo elektra, nutarėme pasistiprinti greta esančioje užkandinėje. Šeimininkė mums iškepė skanią žuvį, įpylė į taurelę Liberijoje pagamintos trauktinės. Fone skambėjo libero-amerikietiškos melodijos, svirpė žiogai, kaskart iš tamsos išnirdavo smalsūs priemiesčių vaikai. Žmonės – pardavėjai, taksi vairuotojai ar praeiviai – Liberijoje nėra įkyrūs. Jie daugiau bendrauja žvilgsniu nei žodžiais. Tik sunku suprasti jų anglų kalbą, nes tarimas jų labai savitas, kalboje daugybė vietinių kalbų žodžių. Išmokome ir mes keletą žodžių kpelė kalba, pavyzdžiui, „ačiū“ skamba taip – iha.
Žuvis buvo labai skani, priminė tuos vakarus, kai jūros dovanomis mėgaudavomės Senegale ir Gambijoje. Ir būtent valgydami žuvį sugalvojome, kad dar kartelį reikėtų pakoreguoti mūsų kelionės planą ir nukeliauti iki Monrovijos. Žinoma, smarkiai rizikuojame kur nors užstrigti, bet pirmas įspūdis apie kelius buvo geras: jie pakenčiami, o kai kuriose vietose netgi geri. Taip, keliausime į Laisvės šalies sostinę!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
