„Koks vaizdelis?“ – pradėjau dairytis aplinkui, nesuprasdama, kas taip nustebino jaunuolį.
„Žiūrėkite, kur pakabino Lietuvos vėliavą!“ – akimis parodė vietą, į kurią turėčiau pažiūrėti. Pasukusi galvą nurodyta kryptimi pamačiau prie altoriaus kabančią trispalvę.
„Ir kas? Kas negerai?“ – nesupratau pasipiktinimo priežasties.
„Kaip kas? Kaip galima bažnyčioje kabinti vėliavą? Ir dar tokioje vietoje? Ar tai ne šventvagystė? Ir Dievo ir Valstybės atžvilgiu?“ – toliau nerimo vaikinukas.
„Nemanau“, – gūžtelėjau pečiais.
„O man atrodo, kad šventvagystė. Bažnyčioje prieš akis turi būti tik šventųjų atvaizdai, o ne valstybės simboliai, trukdantys susikaupti maldai. Be to, ar matote, kaip ta vėliava pakabinta? Kaip padžiautas ant virvės medžiaginis skuduras“, – šnabždėjo toliau jaunuolis.
„Matau, matau“, – pritariamai linktelėjau ir atsiklaupiau leisdama suprasti, kad esu nenusiteikusi tęsti pokalbį.
Vyrukas dar kurį laiką kažką pamurmėjo sau po nosimi, bandydamas susigrąžinti mano dėmesį, ir nusiramino. O aš atgavusi ramybę susimąsčiau apie tą ne vietoje kabančią vėliavą. Viena vertus, jaunuolis lyg ir teisus.
Valstybes simboliai vidury bažnyčios ir tikėjimas yra nesuderinami dalykai. Ypač jeigu tie simboliai nepagarbiai pakabinti. Kita vertus, kas čia bloga, jei šventoje vietoje kabo vėliava? Tai tik parodo meilę ir pagarbą savo šaliai.
Bet bažnyčia atskirta nuo valstybės. Vadinasi, vis dėlto negerai tą vėliavą laikyti tarp šventųjų paveikslų? Galutinai pasiklydusi savo mintyse lioviausi galvoti šia tema. Pradėjau melstis už mirusiosios sielą, už savo ir savo artimųjų sveikatą. Vėliau, kai bažnyčia ištuštėjo nufotografavau mūsų ginčo objektą.
O atsakymą į jaunuolio klausimą aš vis dėlto suradau. Jau namuose.
Bažnyčioje kabanti vėliava – tai nėra šventvagystė, o priminimas: melsdamasis nepamiršk paminėti ir to, kas yra šioje žemėje svarbiausia, – savo Tėvynės!
Girdi, jaunuoli? Nekritikuok, o melskis ir būsi daug laimingesnis!
***
Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorės Živilės Šeporaitytės komentaras:
„Bažnyčia gyvuoja konkrečioje valstybėje, o Bažnyčios nariai yra konkrečios valstybės piliečiai, kurie atlieka savo pilietines pareigas, o maldoje prašo savo kraštui ir jo gyventojams gėrio.
Tikintieji Lietuvoje yra ne tik Bažnyčios nariai, bet ir Lietuvos piliečiai ar gyventojai, taigi jie savo maldos namuose turi teisę gerbti brangų savo šalies simbolį – Lietuvos vėliavą, kuri kartu yra kvietimas melstis už savo šalį.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos (43 straipsnis). O apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės buvo rašoma Lietuvos tarybų socialistinės respublikos konstitucijoje.
Žinoma, bet kuriuo atveju, kabinant vėliavą, privaloma laikytis Lietuvos Respublikos Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo“ – sakė atstovė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
