Vieną rytą atsikėlę pro langą pamatėme, kad į inkilą lenda kiaunė. Iš pradžių pamanėme, kad ten ji atsivedė kiauniukų, bet tada pamatėme, kad ji iš inkilo ištempė voveriuką. Žmona išbėgo į lauką, pradėjo šaukti ir kiaunė išmetė grobį iš dantų. Likę du voveriukai išsigando ir iš inkilo iššoko patys. Iš viso jų buvo trys.
Kadangi kiaunė sukiojosi aplink, voveriukus paėmėme, nes palikti būtų pražūtis. Tiesa, bandėme juos užkelti atgal, bet jie labai priešinosi ir nė už ką nelindo į inkilą. Todėl jauniklius vienai dienai priglaudėme – nuvežėme į gyvūnų globos draugiją, ten juos apžiūrėjo, davė specialų narvą ir tinkamo maisto.
Sekmadienį ryte, kaip mums ir rekomendavo, tą narvą pakabinome ant medžio po inkilu ir netrukus pamatėme, kad atbėgo voverė. Tada narvą atidarėm ir visi voveriukai išlipo paskui motiną.
Voveriukams lipti pušies kamienu nesisekė, vis luposi žievė. Motina vieną iš jų pasiėmė ir kažkur nusinešė – nuliuoksėjo medžiais, spėju, į atsarginį lizdą.
Likę du labai išsigando, pradėjo laipioti į medį, ieškoti motinos. Ir vienas jų užlipo labai aukštai, neišsilaikė, nukrito ir užsimušė.
Netrukus grįžo motina, pasiėmė antrą – gyvą – voveriuką ir jį taip pat nusinešė. Tada ji grįžo pasiimti ir trečiojo – žuvusio. Jį nusinešė ta pačia kryptimi, kaip ir pirmuosius.
Norėjome išgelbėti visus tris voveriukus, todėl buvo labai gaila, kad vienas vis tiek neišgyveno. Vėliau pagalvojau – kiaunė vieną voveriuką būtų papjovusi, ir vienas iš jų galiausiai vis tiek žuvo. Galbūt tai buvo lemtis?