Žinoma, tikiu, kad visada atsiranda ir tokių žmonių, kurie žaibiškai sureaguoja į panašias situacijas ir puola gaivinti, kviesti pagalbą ar kitais būdais bando pagelbėti nelaimės ištiktajam. Tik, deja, kartais jau būna per vėlu. Kaip ir mano brangiam žmogui, kuris, taip ir nesulaukęs tų pilietiškų geradarių, praėjus kelioms valandoms tyliai užgeso. Taigi, ne visada nutinka taip, kad tie gerieji žmonės atsiranda tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Vakar, po darbo eidama namo, prie vieno Vilniaus prekybos centro pamačiau reginį, kuris akimirką sugrąžino mane į praeitį.
Vos keli metrai nuo įėjimo į parduotuvę gulėjo vyras. Batas buvo nukritęs, rankų padėtis – tarsi susigriebęs už krūtinės, o galva nekrutėdama gulėjo ant lauko plytelių. Iš toli net atrodė, kad gal net be gyvybės ženklų.
Priėjusi arčiau susivokiau, kad mano išgąstis perdėtas. Vyriškis galimai padaugino alkoholio ir pavargęs prigulė ne vietoje pailsėti.
Puoliau teirautis aplinkinių, ar kažkas kvietė greitąją pagalbą. Tada viena moteris man pamojo į tą pusę, kurioje sau ramiausiai, nusisukusi nuo nemalonaus vaizdo, cigaretę traukė parduotuvės apsaugininkė.
Pabandžiau prieiti arčiau ir pasiteirauti jos dar kartą, ar tikrai greitoji pagalba yra iškviesta ir ar nereikia pagalbos. Tačiau moteris buvo taip įnikusi į pokalbį su draugais ar kažkuo, su kuriuo tikrai yra užmezgusi artimą ryšį, kad į mane nė neatsisuko.
Negana to, kad netrikdytų įkyrūs ir smelkiami praeivių žvilgsniai, tiesiog atsuko nugarą jiems ir gulinčiajam, leisdama įvykiams patiems klostytis.
Nugirdau tik jos pokalbio telefonu fragmentą: „Tai ką jūs? Kaip savaitgalis baigėsi? Ir viskas, grįžot namo, nebebuvot ilgiau?“ Ar kažkaip panašiai klausinėjo ji. Akivaizdu, kad ne gelbėjimo tarnybų darbuotojų teiravosi apie savaitgalio linksmybes.
Vaizdas buvo toks „užmušantis“, kad neslėpsiu, akys jau smigo nebe į gulintįjį žmogelį, o į parduotuvės apsaugininkę.
Taip stovėjau dar kelias minutes. Daugėjo ir laukiančiųjų greitosios pagalbos automobilio. Prie minios prisijungė ir kelios pardavėjos, kurios pradėjo šnekučiuotis su niekaip cigaretės iš rankų negalinčia paleisti apsaugininke.
Žinoma, galbūt sielotis ir nėra ko, o juo labiau klūpėti prie gulinčiojo – juk nelaimės čia nebuvo. Tačiau susirūpinusiems žmonėms atsukti užpakalio gal nederėtų. Juk klausiamų ir pasimetusių piliečių žvilgniai tokiais atvejais krypsta būtent į parduotuvės administraciją, kurie ir turėtų nuraminti savo lankytojus. Ar bent jau patikinti, kad situacija yra valdoma.
Nieko čia tokio, kai pagalvoji – juk kasdien tenka matyti vaizdus, kaip „pailsėti“ bet kur prigula vienas ar kitas įkaušęs pilietis. Bet tokių apsaugininkų, kurie demonstruoja nedovanotiną abejingumą, ne kasdien pamatysi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
