Džiaugiuosi turėdamas progą su jumis pabendrauti ir pasidalinti savo patirtimi apie lengvai išmokstamus ir praktiškus dalykus, kuriuos jūs šimtu procentu galėsite pritaikyti stovyklaudami gamtoje. Nesinori girtis, tačiau skautai prieš teoriją vadovėliuose ir internete turi vieną pranašumą – mes viską esame išbandę praktiškai tūkstančius kartų.
Jeigu galvojate, kad visuomet atsiras draugas, kuris žino, kaip užkurti laužą ir pastatyti palapinę, ar tiesiog manote, kad nepajėgsite pasidaryti paprasčiausios lauko šiukšliadėžės, nesijaudinkite – to išmoksta net mūsų organizuojamose stovyklose dalyvaujantys 12 metų vaikai (žinoma, tikrai nepasakosiu, kaip reikia pastatyti palapinę, nes visa instrukcija nuo A iki Z būna surašyta ant palapinės maišo).
Kad pasiektumėte tikslą, jums tereikia turėti noro gyventi gamtoje patogiau ir keletą paprasčiausių daiktų ir įrankių.
Stovyklavietė niekada nebus tokia jauki, jei joje nebus laužo. Skautai, atvykę į stovyklavimo vietą, pirmiausiai pasistato palapinę, tada gerą pusvalandį iš miško tempia sausas malkas ir tik tuomet kuria laužą, kuris reiškia šilumą, šviesą, sambūrio vietą, o svarbiausia – karštą srėbalą ar šviežios kavos puodelį.
Net neabejoju, kad daugybę kartų esate numoję ranka į laužo kūrimą, pamatę, kad lyja kaip iš kibiro, kad malkos pačios nepradeda degti, o ir popieriaus neturite, kuris suteiktų bent jau lašą motyvacijos ir vilties.
Kuriant laužą, labai svarbu žinoti du dalykus: kokios malkos (randamos miške, o ne degalinėje) yra tinkamos deginimui ir kokie yra esminiai laužo krovimo principai. Tikrai ne kiekvieną medį galėčiau pavadinti malka. Niekada, kartoju, niekada, neįžiebsite ugnies, jeigu miške, ieškodami medžio, paimsite žalią arba šlapią malką.
Kaip atskirti, ar pagalys yra žalias ar ne?
Jei ant jo yra nors vienas žalias lapelis, reiškia laužui jis netinka, jeigu tas pagalys nelūžta, o tik lankstosi, reiškia, jis taip pat netinkamas naudojimui.
Susidūrę su storu, nugenėtu rąstu, kurio nepatikrinsite suskaičiavę lapus, o ir perlenkti jį būtų sunku, pirštu šiek tiek pakrapštykite žievę ir jei pamatysite po viršutiniu žievės sluoksniu žalios spalvos lopinėlių, rastą panaudokite kitoms reikmėms, pavyzdžiui, pasidarykite iš jo suoliuką.
Šlapios malkos yra šlapios malkos ir viskas tuo pasakyta. Jas galima naudoti tik tuomet, jei jas išdžiovinsite – paprasčiausiai padėkite jas arčiau ugnies, kad išgaruotų jose esantis vanduo.
Kokios geriausios pakuros?
Noriu atkreipti dėmesį į tai, jog sulankstytas ir uždegtas laikraštis ar tualetinis popierius yra ne vienintelis būdas, kaip galima užkurti laužą.
Skautai miške dažniausiai naudoja natūralias pakuras, kurios sudega lėčiau ir skleidžia žymiai kaitresnę ugnį nei popierius. Tai gali būti spygliai ar smulkios šakelės. Lietingą dieną sausus pagaliukus galima rasti po storiausiomis ir tankiausiomis eglių šakomis, pro kurias neprasiskverbia nė lašas vandens.
Pagrindinė klaida, kurios reikia nedaryti
Pagrindinė, nesugebančių uždegti laužą, klaida – netvarkingai sumesti pagaliai. Galiu pažadėti, kad tvarkingai sukrautas laužas tikrai nepareikalaus daugybės pastangų. Svarbiausia, pradėti nuo pat pakurų, ant viršaus kraunant vis didesnio skersmens pagalius, kad nuo mažesnio pagalio užsidegtų didesnis, nuo didesnio dar didesnis ir taip toliau. Turite nepamiršti, kad ugnis privalo kvėpuoti, dėl to, dėdami pagalius, būtinai palikite oro tarpų.
Paskutinė, sudedamoji, vienu degtuku užkurto laužo dalis – vienoje pusėje svarbu palikti nedidelį tarpelį tam, kad galėtumėte pasiekti pakuras ir iš pagalių krūvos.
Pasidarykite saugią laužavietę
Aplinkosaugininkai ir girininkai visuomet skatina stovyklautojus nekurti laužų ant kiekvieno kampo. Tam visuomet yra skirtos stovyklavietės ir jose esančios laužavietės. Noriu pabrėžti, kad taisyklių ypatingai privaloma paisyti vasaromis, kuomet miškuose padidėja gaisrų tikimybė.
Jei vis dėlto esate tokiame užkampyje, kuriame yra viena stovyklavietė per 100 kilometrų, o jūs taip stipriai norite išsikepti tą dešrelę, tuomet turite žinoti, kaip susikurti saugią laužavietę. Nedarykite milžiniškų Joninių šventės laužų, ugnį kurstykite tokią, kuri patenkintų jūsų poreikius pačirškinti tą mėsos gabalą.
Vietoje, kurioje krausite malkas, gana dideliu spinduliu prastumdykite spyglius ir visus kankorėžius, kad aplinkui liktų tik žemė. Tuomet iškaskite laužo pločio duobę ir pagilinkite ją maždaug 8 centimetrais. Kad užtikrintumėt savo, miško ir jo gyventojų saugumą, apdėkite laužavietės įdubą didesniais akmenimis visiškai užtverdamas kelią ugnies plitimui.
Nepamirškite pakelti akių į dangų ir įsitikinti, ar kokia sena pušis nenusvils savų spyglių ir neperneš ugnies medžių vainikais.
Pasinaudojus ugnies teikiamais malonumais, būtinai ją užgesinkite. Tai galima padaryti su vandeniu arba su smėliu. Mažiausiai du kartus įsitikinkite ar tikrai nebėra rusenančių žarijų. Taigi mokėdamas užkurti laužą gebėsi ne tik išsivirti tokius patiekalus kaip „makarai su tušonke“ (makaronai su konservuota mėsa), bet ir išsidžiovinti palapinę ir kitus permirkusius daiktus.
Tad tik jums spręsti, stovyklautojai, kokios košės norėsite, šiltos ar šaltos?
Skautus gali sutikti medžių viršūnėse, prisitvirtinusius palapinę 10 metrų aukštyje, miške – 25 laipsnių šaltyje valgančius čili troškinį ar einančius į 30 kilometrų žygį žuvusių už Lietuvą partizanų kapaviečių lankyti.
Lietuvos skautų sąjunga yra seniausia skautų organizacija Lietuvoje, iš mažo, nosį krapštančio lietuvio auginanti tokius vyrus ir tokias moteris, kuriais galėtų didžiuotis visa Lietuva.
Jei kyla abejonių, rašyk info@skautas.lt
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
