Trumpai apie situaciją. Po darbo (tenka kartais dirbti namie prie kompiuterio iki vėlumos) naktį, 1 valandą 30 minučių, išėjau į balkoną surūkyti cigaretės, o kaimynas atbėgo įsiutęs ir man už tai laiptinėje sudaužė elektros skaitiklį ir su visais laidais išlupo mano buto elektros saugiklius.
Kadangi kaimynas buvo su peiliu ir grasino nužudyti, savo elektros ginti tuo metu į laiptinę nėjau. Po šio atvejo iškart paskambinau į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) numeriu 112. Mano pranešimas buvo užregistruotas ir dėl to priekaištų neturiu. Buvau informuotas, kad bus pranešta policijos pareigūnams, kurie netrukus atvyks tramdyti kaimyno.
Po 5 minučių nuo pranešimo užregistravimo man paskambino kažkoks pareigūnas, kuris informavo, cituoju: „Ar žinote, kiek jūsų rajone įvykių, gal 5–6, ir dabar niekas tikrai pas jus nevažiuos. Geriausiu atveju gal po 2 valandų pas jus atvažiuos.“
Paaiškinau, kad mano laiptinėje su peiliu vaikšto neadekvatus žmogus, tačiau tai nesužadino didesnio to pareigūno dėmesio. Jis, regis, susierzinęs, kad vis dar kalbu su juo, pasiūlė, kad rytoj rytą, 9 valandą 30 minučių, pas mane atvažiuos kitas pareigūnas ir užfiksuos įvykį. Turėjau su tuo sutikti, nes laukti 2 valandas naktį nesinorėjo, o durų kaimynas tikriausiai neišlaužtų. Buvau patikintas, kad taip geriausia, ir viskas perduota atsakingam pareigūnui.
Rytą, 9 valandą 45 minutės, dar nebuvau gavęs jokių ženklų, kad kas nors pas mane žada atvykti, todėl pradėjau situaciją aiškintis pats.
Paskambinau tuo numeriu, kuriuo pareigūnas man skambino naktį, – išjungta. Logiška. Matyt, naktinės pamainos. Nebegalėdamas laukti, nes reikėjo važiuoti į darbą, paskambinau numeriu 112. Čia atsiliepusi operatorė, išgirdusi mano klausimą, prasta lietuvių kalbos tartimi atsakė, cituoju: „Čia, ponas, jums reikia skambinti į policiją, mes tokių nesprendžiam.“
Ar BPC tikrai nėra kontaktus jungianti institucija? Tikrai neturėtų „tokių spręsti“? Paklausus, ar čia ne policija, buvau patikintas, kad tai neturi nieko bendro, bet vis dėlto per 5 minutes pavyko išprašyti bent jau policijos numerį - Vilniaus 1-ojo komisariato.
Skambinu į komisariatą ieškoti savo pareigūno, kuris man buvo prižadėtas naktį. Komisariate atsiliepė vyras, kuris paklausė pavardės ir susirado man priskirtą tyrėją – davė jo numerį. Apsidžiaugęs, kad jau judu iš vietos, paskambinau tam žmogui, pavadinkime jį Antanu. Šis užsimiegojusiu balsu pakėlė ragelį, paklausė, ko noriu, ir man beaiškinant situaciją pertraukė: „Palauk.“
Gerai, laukiu. Pareigūnas pasišnekėjo su kažkokiu Robertu. Tada jis manęs nebeklausė ir neatsiprašęs pareiškė, kad turi daug darbo, jam reikia važiuoti į teismą ir apskritai jam nebuvo aišku, kodėl jam skambinu. Paaiškinau dar kartą, kad man buvo prižadėtas pono Antano vizitas 9 valandą 30 minučių. Pareigūnas pasakė, kad jam niekas nieko nesakė ir kad jis turi tikrai per daug darbo – gali atvažiuoti per 10 dienų.
Kuo čia dėtos 10 dienų, jei man kitas pareigūnas 3 kartus užtikrino, kad rytą pas mane jau atvažiuos? Kad darbo daug, suprantu, bet kad mūsų pareigūnai tokie abejingi – ne.
Paaiškėjo, kad naktį su manimi kalbėjęs policijos pareigūnas tiesiog man prižadėjo atvykimą 9 valandos 30 minučių ir tiesiog niekam apie tai nesakė, nes pats nenorėjo vykti naktį.
Toliau dar gražiau. Nusiprausęs tamsiame duše, sulaukiau skambučio. Vis dėlto Antanas nusprendė užsukti važiuodamas į teismą. Sulaukiau jo prie laiptinės, įvedžiau į vidų ir prasidėjo. Pirmiausia Antanui buvo labai keista, kad paprašiau atvažiuoti (iš tikrųjų prašiau, kad atvažiuotų policininkai naktį ir sutramdytų siautėjantį kaimyną). Pareigūnas taip pat pajuto pareigą mane sugėdinti: „O tai kam pykstatės su kaimynais? Matyt, jau pats išprovokavot kaimyną, kad taip padarė?“
Mano atsakymas, kad su kaimynu apskritai nekalbėjau ir neturėjau jokio kontakto, nepadėjo. Antanas tęsė savo: „Sakėt, kad viskas išdaužyta! Kodėl nesąmones kalbat?“ Parodau ant grindų akivaizdžiai pažirusias skaitiklio šukes – pareigūnas toliau su savo planšete fotografuoja skydo dureles ir į mane nereaguoja, nebent liepia nekreipti dėmesio.
Mane pribaigė kita Antano frazė: „O mano skaitiklių laiptinėje kaimynai tai nedaužo?!“
Po šito pamokslo ir nuolatinio manęs kaltinimo, kad kaimynas man sudaužė elektros įvadus, pradėjau pareigūną filmuoti. Tai išmušė Antaną iš vėžių, jis sumažino pašaipių kaltinimų skaičių, bet iškart išėjo pasakęs: „Tai, va, nufotografavau, jums pasisekė, kad išvis atvažiavau, nes aš dirbu pamainomis. Rašykit, jei norit, skundą.“
Ką reiškia „jums pasisekė“ ir „dirbu pamainomis“? Į mano klausimą, kas bus su jo padarytomis nuotraukomis, pareigūnas neatsakė. Verta paminėti ir tai, kad vietas, kurias reikia jam fotografuoti, turėjau rodyti pats, nors jos buvo akivaizdžios – tiesiog su laidais išlupti saugikliai, suskaldytas elektros skaitiklis.
Kol kas tiek apie pareigūnų kompetenciją ir norą padėti. Toliau eisiu kariauti į komisariatą. Ten nieko geriau nesitikiu, nebent bus stebuklų.
Esmė ta, jog aš nesitikėjau, kad dėl mano atvejo turi sulėkti 3 policininkų mašinos ir išsivežti neadekvatų asmenį. Man net nereikėjo, kad jie būtinai atvažiuotų naktį. Aš tiesiog maniau, kad tokiais atvejais kaip mano galima gauti bent jau aiškią informaciją ir galbūt suprasti, kaip gauti pagalbą.
Vis dėlto akivaizdu, kad, susidūrus su kaimynų smurtu, pagalbos procesas yra visiškai eklektiškas, stringantis, o kiekviena jo grandis bando nusimesti nuo savęs atsakomybę ir visiškai nesijaučia esanti kokios nors bendros sistemos dalis. Kas dar yra baisu, tai kad vienos sistemos valstybės tarnautojai absoliučiai nekomunikuoja, nebendradarbiauja ir, pasakysiu atvirai, bendrauja labai šiurkščiai.
Kitaip tariant, jei jums esant savo bute Vilniaus centre kas nors naktį grasins mirtimi nešinas peiliu, padarys materialinės žalos ir išjungs elektrą, – tai jūsų pačių reikalas. Bent jau kol kas. Gal reikia pareigūnams daugiau pinigų? Juk net prekybos centruose pardavėjos kartais pasisveikina ir netgi žino, ką daro.
* * *
„Bendraukime“ susisiekė su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovu Pauliumi Radvilavičiumi, kuris teigė, jog įvykis tiriamas ir žadėjo informuoti papildomai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
