Būtent šiame nuostabiame Lietuvos kampelyje gimė pirmieji rašiniai, romano idėja, pagrindiniai veikėjai ir siužetai. Jei salelėje stovintis krokodilas sužinotų, kokios aistros virs prie šio ežero, mestų lietuvišką žuvį ir neatsigręždamas bėgtų į savo tėvynę.
Laimė, čia atklystančios ir kompiuteryje nusėdančios mintys nekenkia ežerui, miškui, Juodlės gyventojams ir, tikiuosi, valdžiai. Na, o kol nepakabino ant vienos iš senosios pušies šakų, džiaugiuosi gyvenimu ir šį bei tą rašinėju.
Šiais metais pirmą kartą kartu atostogavęs mano žentas parodė iniciatyvą, o aš, paglostęs savo pilvuką, neprieštaravau. Anksčiau beveik visą laiką leisdavau salelėje žvejodamas arba ką nors rašydamas. Į mišką neidavau, nes bijojau erkių ir nelabai pažįstu grybus. Na, ko norėti iš grynakraujo miestiečio ir vairuotojo, visą gyvenimą sėdėjusio kabinoje, bet šį kartą stengiausi neatsilikti nuo savo aktyvios šeimos.
Apsirengęs kaip kosmonautas broviausi brūzgynais, šokinėjau per išvartas, landžiojau po eglėmis, o nuvargęs, bet laimingas prisėsdavau avietyne. Nuo pirmų dienų įsitikinau, kad Juodlės avietėse nėra gyvačių (bent jau manęs neužpuolė), ant medžių netupi mutantinės erkės, o miške auga ne tik uošvėms skirti grybai.
Vaikščiodamas mišku, prasuku pro baudžiauninkų ašaromis aplaistytą Šaukėnų pušį. Sustojęs ant vieškelio, įsiklausau. Tikiuosi išgirsti maldaujančius pasmerktųjų balsus, artimųjų raudas, pilnus pykčio ir paniekos egzekucijos vykdytojų riksmus. Nesigirdi nieko – mirtina tyla. Tikriausiai pasmerktųjų maldas sugėrė storas pušies kamienas, raudas sutraukė į save koplytėlė, pykčio riksmai išsisklaidė su vieškelio dulkėmis, o dangun iškeliavusios sielos nebešneka su pasilikusiais žemėje.
Truputį padvejojęs, bandau atkartoti trumpą nuteistojo myriop kelią. Išeinu iš dulkėto keliuko, sunkiu žingsniu artinuosi prie pušies. Užvertęs galvą renkuosi šaką. Kažkas giliai širdyje virpteli ir apima keistas jausmas, lyg pats bučiau vienu iš baudžiauninkų. Ką gali žinoti, gal kas iš mano protėvių taip pat ėjo šią trumpą atkarpą, skiriančią gyvenimą nuo Šaukėnų pušies. Man šiek tiek lengviau, nes aš einu pats, o prosenelius vedė. Aš galiu apsisukti ir pabėgti, o jiems kelio atgal nebuvo.
Nors susijaudinau, bet nebėgu. Eidamas artyn, bandau atspėti nuo kurios šakos, palikusios nukankintą kūną, sielos kildavo į dangų. Tikriausiai nuo tos storos, augančios virš koplytėlės, pagalvoju. Ir, apkabinęs storą lietuviškos pušies kamieną, priglaudžiu ausį.
Kaip plaktuko stuksenimą į kamieną išgirstu savo širdies plakimą, pušų ošimą, lyg tylią maldą sklindančią virš miško, ir, lyg iš žemiškų vargų ištrūkusių laimingų sielų klegėjimą, paukščių čiulbėjimą. Apima jausmas, kad tie visi garsai ir yra mūsų protėvių balsai. Gal vis dėlto sielos neiškeliavo į dangų, o klajoja po Juodlės mišką?
Manau, kad kiekvienas prigludęs prie praeities girdi tai, ką nori, ir tai, kas lemta. Senosios pušies tylus sakų tekėjimas, lyg iš šiandienos į praeitį tekantis istorijos upelis, grąžina mane į tą praeitį. Viską ką regėjo protėviai: karstymasis pirmykščiais medžiais, kova už būvį, didingi ir pragaištingi žygiai, džiaugsmai, vargai, šlovė, pažeminimai ir net Šaukėnų pušies šaka su permesta virve išlieka mūsų pasąmonėje, persiduoda per genus kitoms kartoms ir laikas nuo laiko iškyla iš sielos gelmių į paviršių. Ką gali žinoti, kas buvo tavo protėvis – gal karalius, baudžiauninkas, o gal paprastas kareivis, paguldęs galvą mūšio lauke.
Pasisėmęs emocijų, bet neišdrįsęs išsirinkti šakos, grįžtu pas ramiai miegančią mylimąją. Ji net nepajuto, į kokius praeities užkampius buvau nuklydęs stovėdamas šalia pušies. Gal ir gerai, kam drumsti tą idiliją. Viską, ką mačiau žiūrėdamas pro šakas į dangų, perkelsiu į savo senąjį kompiuterį ir ji pirmoji paskaitys.
Kitą rytą susiruošiu į kelionę aplink ežerą. Didžiausia palaima saulei tekant pasivaikščioti įrengtu taku. Pačioje pažintinio kelio pradžioje stovi sovietinių vadų galybę ir linksmybes menanti vila. Galingi draugai čia ne tik ilsėjosi, bet ir sprendė, ką pasiųsti prie Šaukėnų pušies, ką dar toliau, o kam dovanoti spindulėlį išauštančio „Naujo Ryto“.
Kaip įprasta, po žmonių likimų dalybų, seka kūniški malonumai pirtelėje, iš kurios teliko tik griuvėsiai. Sovietų sąjunga sugriuvo, draugai iškeliavo Rytų kryptimi, o griuvėsiai vis dar stūkso. Negi tikisi, kad senieji šeimininkai sugrįš ir atstatys?! Abejoju.
Dar daug paslapčių slepia storos sienos, ežero gelmės ir senas miškas, bet viliuosi, kad Juodlės komisaro ir Vietinės atrastas į kalno gilumą vedantis tunelis padės atskleisti keletą jų. Tačiau apie tai kitą kartą, o dabar patraukia akį visai kitokio pobūdžio simbolis.
Šalia buvusios draugų poilsiavietės kaip kontrastas praeities puikybei – vieniša, kukli šventosios Mergelės skulptūra. Nepriklausomai nuo vėjo krypties, oro, žmogiškų aistrų, intrigų, ji pasitinka kiekvieną aušrą, žmogų ir kantriai saugo pasiklydusių sielų ramybę, neskirstydama jas į raudonas, baltas, žalias... Visoms joms kelias prasideda ir baigiasi toje pačioje Žemėje, po ta pačia saule.
Šios dienos aušrą pasitinku kartu su vieniša skulptūra. Dviem smagiau stebėti virš miško kylančia saulę, kuri tingiai atsispyrė nuo medžių viršūnių, bet, pamačiusį nematytą, ankstyvą stebėtoją, lyg nesusišukavusi mergina kukliai pasislėpė už pušies šakelės. Netrikdau skaistuolės. Nuleidžiu akis ir nueinu miško takeliu.
Norisi pasidžiaugti kartu su tais, kas rūpinasi gamta ir žmonėmis. Pažymėtas takas, apžvalgos aikštelės, informacija, šiukšliadėžės. Deja, kaip dažnai pasitaiko, yra ir šaukštas deguto – nekultūringų turistų pėdsakai. Skaudu, kai tokiose vietose mėtosi šiukšlės. Užsieniečiai juk neatneša, savi, lietuviai, šiukšlina ir nesuvokia, kad kada nors jų vaikaitis, prisiglaudęs prie pušies, išgirs ne savo protėvių tylius balsus, o tuščių butelių skambesį ir čipsinių pakelių šnaresį. Ką padarysi, kiekvienai ausiai savi garsai, kiekvienai širdžiai – savi džiaugsmai.
Lėtai einu miško takeliu, vedančiu apie ežerą ir pelkę. Kol dar paukščiai skalauja rytine rasa balso stygas ir ruošiasi auštančios dienos pasveikinimui, viską gaubia tyla ir ramybė.
Pasigrožiu netoliese įsikūrusiu didžiuliu skruzdėlynu. Mažosios darboholikės pradėjo savo kasdienį darbą nelaukdamos, kol giesmininkai išsimiegos ir praskalaus nuo vakarykščio giedojimo sutinusias balso stygas. Prisijungiu ir aš prie skruzdėlių akcijos „Švari gimtinė“. Atsargiai, kad nesudrumsčiau vis dar pelkių miglos sukaustytos auštančios dienos ir nepažadinčiau miegančio miško, sunešu išmėtytas šiukšles į netoliese esantį konteinerį ir nukeliauju toliau.
Ankstų rytą žmonių nesimato ir nesigirdi. Nutiestu mediniu takeliu „brendu“ į pelkę. Nuo nedidelio kojų sukelto virpesio išsisklaido paskutinis, lyg šaltą dieną žmogaus iškvėptas garas. Pelkė, tyliai atsidususi, parodo savo tyrą veidą, bet kaip gudri koketė po grožio kauke slepia savo sielą. Niekada negali žinoti, ką mąsto ir ką prašalaičiui ruošia viliojantis prisiglausti jos veidas. Kaip ir žmonių pasaulyje – veidas gražus, o siela – bedugnė pelkė, į kurią prasmegęs nežinai ką rasi: laimę, meilę, aistrą, paprastą kasdienybę su visais monotoniškais ir pilkais jos rūpesčiais ar niūrią ir drėgną amžinybę.
Brrr. Nusipurtau ir kaip sujudintos vėjo nendrės nuberia rasos lašus, aš numetu į gelmes blogas mintis. Čia netinkama vieta aiškintis žmogiškų sielų ypatumus.
Nuo apžvalgos aikštelės žvalgausi, tikėdamasis pamatyti kokį vietinį gyventoją, bet, matomai, miesčionišką kvapą ir sunkių žingsnių sukeltus lentų virpesius jie pajaučia anksčiau, nei pasirodo pats žmogus. Visi, kas gyvi, išsislapstė, tik pušis velniūkščių išsukinėtomis šakomis girgžtelėjusi ir virptelėjusi atkreipia mano dėmesį. Nuvargusi nuo naktinio nelabųjų karstymosi, ilsisi ir kaupia jėgas kitos nakties šėlionėms.
Paliečiu lengvai sulingavusią, išsuktą šaką ir krūpteliu, lyg ant jos būtų kažkoks nematomas gyvis. Tikriausiai užčiuopiau prisnūdusį velniūkštį, kuris, versdamasis ant kito šono, sudrebino atrakcionų medį. Spėjo pasprukti nelabasis! Būčiau žinojęs, kad jis ten tupi, būčiau tvirčiau sučiupęs miegalių už uodegos ir nuvedęs ekskursijon į sostinę, nors abejoju, ar jam ten būtų įdomu. Kiekvienam kipšiukui sava pelkė mieliausia.
Apžiūrinėjant kitas šakas, tolumoje pasigirdo gaidžio giedojimas ir, praradęs viltį pagauti dar kokį uodeguotą, raguotą gyventoją, grįžtu į miško takelį. Kol nepradėjo plūsti pirmieji grybautojai, uogautojai ir poilsiautojai, miško gėrybės pasirodo visu savo gražumu.
Ranka nekyla nuskinti rasos lašeliu nusipraususią uogą ar nupjauti kilmingąjį baravyką. „Aš šiandien nealkanas“, – tariu ir, lyg geram draugui pataisęs ant kepurės žolinį papuošalą, palieku storkotį toliau džiaugtis trumpu grybišku gyvenimu.
Už kelių dešimčių žingsnių kelią pastoja reikiamu laiku, reikiamoje vietoje išdygusi nekilmingų grybų porelė. Neįmanoma nepastebėti. Nei apeisi, nei peršoksi, telieka nuspirti. Susivaldau nuo daugeliui įprasto instinkto nuspirti kiekvieną ne vietoje pastojusį kelią. Juk ne jie atėjo pas mane, o aš miško keliuku atėjau pas juos. Žemai nusilenkęs prieš nekilmingą paprastumą bei drąsą, padarau porelės selfi ir palinkiu kuo ilgiau išsilaikyti šioje labai rizikingoje pozicijoje. “Tegu jų likimą sprendžia kiti“, - pagalvojau ir, tapatindamas žmogiškas aistras su grybų, švelniai paglostau galvas.
Nuo sudėtingų minčių apie kiekvieno vietą gyvenimo kelyje atitraukia iš miško gilumos atsklidęs tylus čiurlenimas. Palikęs savo naujus draugus toliau augti ir kovoti už vietą po saule, nutipenu gilyn į mišką. Tarp krūmų ir aukštų žolių ne iš karto surandu to malonaus triukšmo kaltininką.
Nesitikėjau, kad paprastas ir įprastas gamtos reiškinys – šaltinis – taip gudriai paslėpė savo duris į šį pasaulį. Susižavėjęs stebėjau tiesiai iš nuvirtusio šimtamečio medžio kamieno ištekantį tyrą vandenį. Sukoręs tūkstančius kilometrų Europos keliais, pagaliau gavau galimybę priklaupti, nulenkti galvą ir iki soties atsigerti tyro lietuviško šaltinio vandens.
Negalvoju apie jokias bacilas, ligas, užterštumo koeficientus, kuriais nuolat gąsdina įvairios tarnybos, o paprasčiausiai semiu ir skanauju. Tik civilizuotame pasaulyje žmonės stengiasi vieni kitus apkrėsti ar apdergti įvairiomis bacilomis, o gamtoje – viskas tyra. Čia savas savam yra savas tikrąja žodžio prasme, nes žemė, medis, oras yra patys geriausi filtrai, suteikiantys ypatingą gaivumą, tyrumą, švarumą, skonį ir patikimumą.
Tą rytmetį pasijutęs savas tarp savų, pasigrožėjęs tekančia saule, pelkės išpučiamu paskutiniu vėsiu naktiniu garu, pričiupęs ant pušies miegančio kipšiuko uodegą, padėjęs skruzdėlėms valyti mišką, žemai nulenkęs galvą ne tik prieš baravyką, bet ir nekilmingą grybą, priklaupęs ir iki soties atsigėręs tyro vandens, siauru takeliu išeinu į vieškelį ir sutinku pirmą žmogų. Tiksliau bėgiką, lekiantį nuo antsvorio, infarkto, streso, politikos, ekonominės krizės, senatvės, ir, svarbiausia, nuo paties savęs.
Ritmingai šnopuodamas, akylai stebėdamas mažame monitoriuje kraujo spaudimą, širdies ritmą, tiksliai skaičiuodamas žingsnius, per ausinukus klausydamas „bum čia, bum čia“, nesižvalgydamas, nepasisveikinęs padidino greitį ir nuskuodė tolyn. Tikriausiai išsigando susivėlusio, keistai besišypsančio, išėjusio iš miško žmogaus. Neabejoju, kad tą ankstyvą rytą šiam žmogui aš buvau panašus į tuos, nuo kurių jis bėgo. Pasveikinau tolstančią nugarą, palinkėjau ramybės, gražių vaizdų, sveikatos, saugių kilometrų ir išilgai ežero, mašinų išvažinėtu vieškeliu grįžtu į sodybą.
Kelionė aplink Juodlės ežerą truko apie porą valandų. Jei būčiau skubėjęs kaip tranzitu per mišką lekiantis žmogus-bėgikas, bučiau apskuodęs miško trasą per pusvalandį, o gal ir greičiau. Tačiau taip lėkdamas nieko, išskyrus nosies galą, nebūčiau pamatęs. Dabar tos dvi ramaus ėjimo valandos paliko įspūdžių, kurių užteks iki kitos vasaros ir man, ir mano draugei Mūzai. O ką matė prašniokštęs pro šalį? Deja, nespėjau paklausti.
Šiandien – paskutinė atostogų diena. Užlipu ant kalno ir, dar kartą nužvelgęs paprastą, neegzotišką, mielą, šiltą lietuvišką grožį, einu žadinti šeimynos ir savo žento, kuris šį rytą pramiegojo. Nuvargo aukselis, besirūpindamas kitais.
Sunku užbaigti tokias atostogas, kai žinai, kad vėl laukia autostradomis riaumojančių automobilių gausmas, dviejų kvadratinių metrų kabinetas su apvaliu darbastaliu ir darbas, darbas, darbas, be kurios daugelis Lietuvos piliečių neįsivaizduoja savo gyvenimo. Manau, būsiu teisus pasakęs, kad daug kam iš mūsų pirmiausiai – darbas, o visa kita jau po to. Dėl to darbštumo, nepaisant įvairių istorijos kelių ir klystkelių, mums pavyko išlikti tauta, telpančia į Marijono Mikutavičiaus dainą „Trys milijonai“. Laikykimės ir netapkime žmonėmis-bėgikais.
Prieš išvažiuodamas vėl pasitikrinu svorį. Noriu įsitikinti, ar nenuėjo šuniui ant uodegos lieknėjimo kančios. Gydytojas, pas kurį grįžęs iš lieknėjimo reiso tikrinausi sveikatą, perspėjo – numesti svorį ne taip sunku. Galima pasikankinti, mėnesį ar du badauti, o kas po to?! Ar užteks valios metus, du, ar net visą likusį gyvenimą kankinti save ir savo draugą gyvenanti pilve?
Sėdėdamas jo kabinete, nesiryžau įsipareigoti badauti visą likusį gyvenimą, bet pažadėjau po metų pasirodyti ir pasidalinti psichologinėmis kančiomis. Laikydamasis savo dietos, apie kurią jau rašiau, per tris mėnesius numečiau 16 kg, o per tris savaites atostogų, žento rūpestingumo dėka, priaugau tik 3,5 kg, nors anksčiau papilnėdavau 5-6 kg.
Va čia tai atostogos! Ar ne taip, gerbiami kolegos storuliai? Ir gana kiurksoti prie šaldytuvo – pirmyn į medžių trasą!
Dabar nieko nenustebinsi kelionėmis į Palangą, Nidą. Visi veržiasi į egzotiškas šalis, prabangius paplūdimius, užmiršdami, kad paprastas, ramus poilsis Tėvynėje prilygsta tikram stebuklui ir ne vien dėl kainų skirtumo. Atvirai pasakysiu, po tokių puikių atostogų norisi riktelėti: „Kam man tas Palangos pliažas, kur gulint tenka grožėtis kaimyno padais ir saugoti ausis, kad vaikai neprisisiotų? Kam man tie užsienio kurortai, kuriuose nežinai, kada ir iš kur išlįs koks teroristas, sustreikuos oro uosto dispečeriai, fermeriai užtvers kelius, bankrutuos turistinė kompanija ar kas nors pavogs visus daiktus iš autobuso?
Suprantu ir nesiginčiju, kad yra žmonių, kuriems reikia Palangos šurmulio, užsienio grožybių, ilgų kelionių autobusais, na, o man šiai dienai, nuolat besibastančiam po Europą, negali būti nieko maloniau už kaimo sodybos ramybę, lietuvišką ežerą, mišką, grybą, uogą ir tyrą šaltinį, tekantį iš seno medžio kamieno.“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
