Vienas iš daugelio mums tiksliai nežinomų dalykų žemėje – jūros ir vandenynai. Galima išgirsti įvairių hipotezių, kaip atsirado vanduo. Bet kam sukti galvą – lengviausia viską suversti Dievui. Tai jis, iš neturėjimo ką veikti, sukūrė žemę ir joje tyvuliuojančias jūras.
Man dar didesnė mįslė, kaip keliasdešimt tonų sveriantis geležies gabalas, kuriame aš ramiai sėdžiu, plaukia ir neskęsta. Na, čia jau jokios mistikos, tai – fizika, kurią nelabai stropiai mokiausi.
Man plaukioti tenka kartą per savaitę. Paskutiniu metu dažniausiai iš Danijos uosto Esbjergo į Anglijos Iminghamą. Nelabai patinka man ši trasa, nes retame reise „neužsupa“. Šiaurės jūra labai nerami, oras vėjuotas ir dažnai tenka gulėti ant pilvo (taip mažiau pykina) ar ritinėtis po lovą kartu su linguojančiu keltu. Kelis kartus net iš lovos išsiritinau. Šį reisą pasitaikė kaip reta ramus oras, todėl nusprendžiau pasidomėti pačiu laivu ir maršrutu.
Nesiekiau sužinoti kažkokių ypatingų techninių duomenų, komercinių paslapčių, tiesiog norėjau pasijusti maža komandos dalele ir pažiūrėti, kas slepiasi už durų su grėsmingu užrašu „Restricted Area. Authorsided persons only“. Man pavyko peržengti tų durų slenkstį, o mano gidu buvo pats kapitonas Danialas Vangas. Manau, toks trumpas pasivaikščiojimas ir draugiškas pokalbis daug vertingesnis nei filmuotas reportažas.
Nesu didelis anglų kalbos žinovas, bet tikėjausi, kad mes vienas kitą suprasime, nes abu užimame panašias pareigas: jis – jūrinio transporto kapitonas, o aš – sausumos. Kas pasakys, kad tai netiesa? Na, bet apie viską nuo pradžių.
Man, kaip keleiviui, viskas prasideda nuo kajutės. Yra kelios vienvietės, o kitos dvivietės. Bet ir jose vairuotojai gyvena po vieną, nes jiems reikia pailsėti, o ne klausytis kaimyno knarkimo. Plaukiant iš Lietuvos į Vokietiją, panašaus dydžio kajutėje (be langų, kaip narve) keliauja net keturi vyrai. Nuo knarkimo, tiesiogine to žodžio prasme, sienos linguoja.
Laimingi tie, kurie užmiega pirmieji arba tie, kurie miega „įkalę“. O visi kiti klausosi įvairių tonacijų ir stiliaus „muzikinių“ kūrinių. Koks ten poilsis! Trokšti kuo greičiau atsidurti savo mašinoje ir išsimiegoti kaip vairuotojas, o ne kaip studentas sausakimšame bendrabutyje. Bet štai laive „Ark Germania“ viso to siaubo nėra. Šiame laive ir sienos tarp kajučių ne popierinės, todėl nesigirdi, kai kaimynas kaso bambą.
Plati, minkšta lova. Visada švarus normalaus dydžio tualetas ir dušas. Kelte jokio triukšmo. Nesigirdi net variklių gausmo. Tyla ir ramybė kaip sanatorijoje. O svarbiausia – langas į jūrą. Ko daugiau reikia keleiviui? Čia mielai užsibūčiau ilgiau, bet kelionė tetrunka apie dvidešimt valandų. Vakarienė, nakvynė, pusryčiai, pietūs – taip maloniai leidžiamas laikas ir baigiasi.
Gyvenimo sąlygas šiame laive vertinu dešimt balų iš dešimties. Toliau maistas. Tai – vienas svarbiausių kelionės aspektų, todėl įsikūręs kajutėje ėjau pavalgyti. Kaip vakarienei, tai net per daug. Didelis dubuo kepsniukų, primenančių lietuvišką „netikrą zuikį“, bulvės, daržovės, įvairūs sausi pusryčiai, daug šaltų užkandžių, įvairiausi pelėsiniai sūriai, vaisiai. Taip pat pienas, sultys, prieskoniai, neribota kava bei arbata, vanduo buteliuose ir iš čiaupo.
Turint galvoje, kad šis keltas ne kruizinis ir ne keleivinis, o krovininis, pasirinkimas buvo tikrai gausus. Gali visas dvidešimt kelionės valandų sėdėti valgykloje ir valgyti, nes viskas, išskyrus karštus patiekalus, yra neužrakintame šaldytuve ar spintelėje. Pusryčiai standartiniai: virti kiaušiniai ir šalti užkandžiai. Pietūs – dažniausiai dviejų – trijų rūšių antrieji patiekalai iš mėsos, vištienos ar žuvies.
Be to, vėl neriboti šalti užkandžiai, pienas, sultys, įvairūs užtepai ant duonos.
Norint visko paragauti, skrandyje neužtektų vietos. Maistui 8 – 9 balai, bet vien dėl to, kad pietums nėra sriubos. Ir kad pusryčiams virtas kiaušinis visada labai skystas. Aš mėgstu kietesnius, o kartais norisi ir kepto. Bet tai smulkmena.
Po pusryčių įsidrąsinau ir mumis besirūpinančiam palydovui pasakiau, kad norėčiau pakalbėti su kapitonu. Jis labai nustebo ir truputį išsigando. Nuraminau, kad asmeniniu reikalu ir nesiruošiu nieko niekam skųsti. Palydovas sutiko ir paprašė palaukti. Netrukus į valgomąjį įžengė kapitonas. Be jokio oficialumo, maloniai šypsodamasis, paspaudė ranką ir paklausė, kas nutiko, kokios problemos. Pasakysiu atvirai – susijaudinau ir užmiršau, ko man reikia.
Žvilgtelėjau į pietaujančius kolegas, į praviras duris, pamindžiukavau. Kapitonas suprato, kad noriu pasakyti kažką asmeniško ir pakvietė į savo kabinetą. Kelis kartus giliai įkvėpęs susitvardžiau ir anglų kalba prisistačiau. Trumpai papasakojau, kad ne tik vairuoju sunkvežimį bei daug metų plaukioju keltais, bet laisvalaikiu ir rašau. Pasakiau, kad norėčiau parašyti nedidelį rašinį apie kapitoną, keltą, kelionę. Jeigu galima, apžiūrėti laivą ir padaryti vieną kitą nuotrauką.
Kapitonas labai nustebo ir net truputį sutriko.
„Jūs žurnalistas? Iš spaudos? Tokiais atvejais reikia perspėti ir iš anksto suderinti“, – atsakė surimtėjęs.
Nuraminau paaiškinęs, kad esu rašytojas-mėgėjas, o mūsų pokalbis nebus oficialus interviu – tik paprastas pašnekesys. Pažadėjau neužduoti provokuojančių klausimų apie politiką ir neklausinėti apie pinigus. Kiek pamąstęs jis sutiko ir paskyrė susitikimo laiką. Valgykloje, lygiai po valandos.
Man pasirodė, kad kapitonas puikiai kalba angliškai. Juo labiau, kad pats anglų kalbą moku tik septynetui. Pastebėjau, kad Danijoje šią užsienio kalbą moka visi – taip, kaip mūsų vyresnės kartos žmonės moka rusų. Galėjau pasikviesti į pagalbą vieną ekipažo narį – kad pabūtų vertėju. Bet nusprendžiau pasikliauti savo jėgomis.
Prieš susitikimą sėdėjau kajutėje, rašiau pirmus sakinius, bandžiau susikaupti, bet dėmesį blaškė nuolatinis žvilgčiojimas į laikrodį. Bijojau pavėluoti. Anksčiau visada rašiau apie tai, ką matau, girdžiu, žinau, prisimenu, o dabar – pokalbis su didelio kelto kapitonu. Labai jaudinantis momentas mano gyvenime.
„Na, nuo ko pradėsime?“ – linksmai paklausė Danialas, tiksliai sutartu laiku įėjęs į vairuotojų valgomąjį. Nelaukęs, kol suformuluosiu mintį, pasiūlė užeiti į jo kabinetą. Susėdus kapitonas pasiūlė į „Google“ man pačiam įrašyti savo vardą ir pavardę.
„A, „Lrytas“, žinau jį – aš plaukiojau vienu iš keltų į Klaipėdą“, – atsakė ir peržvelgė paskutinius mano rašinius. Tada pradėjome pokalbį. Mūsų pokalbis buvo mielas ir paprastas. Kaip dviejų kolegų, susėdusių pasidalinti savo patirtimi.
2014 m. pastatytam laivui „Ark Germania“ vadovauja 47-erių m. kapitonas Danialas Vangas. Gimė, užaugo ir jūreivystės meno mokėsi Danijoje. Štai mudviejų pokalbis.
„Dažnai profesijos pasirinkimą lemia tėvai, draugai, aplinka. Kas lėmė Jūsų pasirinktą kelią ir kada apsisprendėte tapti jūreiviu? Gal įtaką padarė tai, kad gimėte prie jūros?“ – paklausiau aš.
„Kad būsiu jūrininku, tvirtai apsisprendžiau būdamas penkiolikos-šešiolikos metų. Aišku, įtakos turėjo ir tėvukas. Jis taip pat jūrininkas“, – atsakė kapitonas.
„Apie kokį laivą svajojote, pradėjęs mokytis šios profesijos? Romantišką burinį, karinį, žvejybinį?“, – teiravausi.
„Ne, nesvajojau apie konkretų laivą. Tiesiog mokiausi ir labai norėjau tapti tikru jūrų vilku – tokiu, kaip mano tėvukas. Jis beveik visą gyvenimą plaukiojo žvejybiniais laivais ir nuo vaikystės puikiai žinojau, kokia sunki jūreivio dalia. Baigęs mokslus, nė kiek nesibodėdamas, karjerą pradėjau žvejybiniuose laivuose. Vagojau Šiaurės Atlantą, Beringo jūrą, plaukiojau prie Norvegijos Grenlandijos krantų... Ir, žinoma, Baltijos jūroje.
Darbuojantis audringose šiaurės jūrose teko patirti visko. Peršlapti iki paskutinio siūlo galo ir išgerti ne vieną pintą sūraus jūros vandens. Kai siaučia vėjai, bangos ritasi per denį, o reikia traukti tinklus ir doroti žuvį, sausų jūreivių laive nebūna. Laive niekas netinginiauja, visi dirba, o tikras kapitonas visada dirba kartu su įgula“, – pasakojo D.Vangas.
„Dabar, kai plaukiojate keltu, to sūraus vandens netenka gurkštelėti, o darbinius rūbus pakeitėte į baltus marškinius?“ – domėjausi toliau.
„Taip, vandens gurkštelėti nebetenka, bet suodžių ir dūmų ne taip seniai buvau prisitraukęs sočiai. Viename iš keltų, kuriam aš vadovavau, krovinių skyriuje kilo gaisras. Pasisekė jį užgesinti savomis jėgomis, bet teko nutraukti kelionę ir plaukti į artimiausią uostą“, – atsakė jis.
„Taip, žinau tą istoriją ir pažįstu keletą kolegų, kurie plaukė tuo keltu, – įsiterpiau, kai kapitonas paminėjo vietą ir keltą. – Vairuotojai dar ilgai kabinose jautė degėsių kvapą ir valė suodžius, bet, svarbiausiai, kad viskas baigėsi gan laimingai. Tikriausiai tokiais atvejais neberūpi marškinių baltumas?“ – paklausiau, žiūrėdamas į baltus lyg sniegas kapitono marškinius.
„Taip, – šyptelėjo Danialas, – ir nesvarbu, kokia situacija, kokiam laivui vadovauji, kapitonas visada turi rodyti pavyzdį įgulai ne tik pasiaukojančiu darbu, bet ir nepriekaištinga išvaizda. Nors, aišku, kiekviename laive ta išvaizda turi savų niuansų. Neabejoju, kad kelto įgula ir keleiviai manęs nesuprastų, jei pasirodyčiau apsiavęs kambarinėmis šlepetėmis ir vilkintis šortais.
Žvejybiniame laive tuo atžvilgiu galima jaustis truputį laisviau, – kapitonas nusijuokė ir jau rimtai pridūrė, – bet niekada sau neleisiu išeiti iš kajutės netvarkingais rūbais, susivėlęs, nesiskutęs ar surūgusiu veidu.“
Po šio trumpo ir šilto pokalbio Danialas pasiūlė pasikelti į pačią švenčiausią laivo vietą – kapitono tiltelį. Vaikystėje teko kelis kartus būti ant kapitono tiltelio. Mano draugo tėvelis buvo į Smiltynę keliančio kelto kapitonas, tai jis mums kartais leisdavo pabūti šalia. Labai puikiai pamenu didelį vairą ir suplukusį kapitoną, sukiojantį tą vairą.
Siauroje Danės upėje pasukti 180 laipsniu kampu ir prie siaurutės prieplaukos prišvartuoti didžiulį (žiūrint vaikiškomis akimis) keltą atrodė labai sudėtinga.
Užlipęs ant kapitono tiltelio, pirmiausia pasigedau didelio vairo, rūstaus vairininko ir garsiai duodamų komandų. Mirtina tyla ir tik vienas žmogus, ramiai vaikštinėjantis po didžiulę patalpą ir kartas nuo karto pažvelgiantis į prietaisų monitorius. Pasirodo, atviroje ir ramioje jūroje valdyti tokį laivą užtenka vieno jūrininko.
„Ir į ką man čia žiūrėti, – rikteliu mintyse desperatiškai, – ir ką reikia matyti ir, svarbiausia, ką suprasti?!“
Kapitonas vedžiojo tarp gausybės prietaisų ir aiškino jų paskirtį, bet pamatęs, kad aš dėl kalbos barjero ne viską supratu, nuvedė prie man lengvai suvokiamo prietaiso, rodančio greitį. Va, čia viskas aišku. Ekskursijos metu laivo greitis apie 37km/h.
„Greičio neviršijame? Greičio matuoklių jūroje nėra? Ar nestovi kur nors pasislėpęs policininkas?“ – apibėriau kapitoną man, kaip vairuotojui, rūpimais klausimas.
„Ne, greičio neviršijame, greičio matuoklių nėra pristatyta ir policininkas su lazda ant menkės neplaukioja,- atsakė šis linksma gaidele ir paaiškino, kodėl dabar viso to nereikia. – Visos atitinkamos tarnybos kiekvieną laivo manevrą mato neišeidamos iš savo kabineto. Elektronika.“
„O vis dėlto, kaip laivą vairuojate? Kaip pasukate, kaip apsisukate, jei nėra vairo?“ – paklausiau, akimis sekdamas kapitono ranką.
„Visi manevrai atliekami sraigtų pagalba, bet laivas be paprasto vairo – ne laivas“, – Danialas parodė vairą, primenantį lenktyninio automobilio.
„Taip, tai ne kelto „Neringa“ vairas, kurio abiem rankom neapimsi“, – nusistebėjau ir tuoj paklausiau, ar jis veikiantis, ar tai tik reliktas, išlikęs nuo neatmenamų laikų.
„Veikiantis“, – nuramino kapitonas ir švelniai perbraukė per vieną iš svarbiausių bei seniausių visų laivų detalių.
„O jei sugestu visa jūsų elektronika, ar jūs, naudodamasis šiuo vairu, parplauktumėte į gimtąjį uostą?“ – pasiteiravau aš.
„Į gimtąjį uostą ir pėsti pareitume, – pakiliai atsakė kapitonas ir tęsė, – bet jei sugestų elektronika, kelią namo padėtų rasti paprastas kompasas, o laivą vairuotų šis nedidelis vairas.“
Pastebėjau, kaip kapitonas įdėmiai žiūri į juodą vamzdį, styrantį iš lubų. „Kas tai? Labai panašus į povandeninio laivo periskopą“, – pasidomėjau.
Kapitonas, nieko neatsakęs, pasiūlė žvilgtelėti. „Aš čia tik veidrodį matau“, – nustebau.
Danialas palenkė veidrodėlį ir išvydau paprastą stebuklą, kinų išrastą prieš tūkstantį metų ir padedantį jūreiviams nepaklysti jūrų platybėse – kompasą. Taip, jis ne toks, kokį turėjo Kolumbas, bet veikimo principas ir funkcija išlikusi ta pati. Gal tik tiksliau rodo Ameriką.
Žiūrėdamas į priekį, lyg bandydamas pamatyti jūreivių išsvajotą žemės lopinėlį, paklausiu kapitono: „O kiek kilometrų iki žemės krašto?“
Jis nustebęs pažiūrėjo į mane. Matyt, nesuprato mano literatūrinės potekstės. „Kiek kilometrų iki tos vietos, kur dangus susijungia su jūra?“ – patikslinau.
„Aaaa, horizontas“, – suprato jis mano literatūrinius išvedžiojimus ir, minutėlę pamąstęs, pasiūlė atsisėsti į kapitono krėslą.
„Kam mums žiūrėti taip toli. Pasižvalgykime kas dedasi arčiau, – jis švelniai palietė monitorių. - Štai, – tęsė, – čia pat, tik už devynių mylių, iš šiaurės tiesiai į mus plaukia laivas.“
„O mes nesusidursime?“ – nusistebėjau aš.
„Mūsų laivas – didžiulis ir sunkus. Plaukiant apie keturiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, norint visiškai sustabdyti tokį laivą, pakanka tik trijų minučių, bet per tas kelias minutes jis nuplaukia apie 900 metrų. Dabartiniuose laivuose yra pavojaus perspėjimo sistemos, kurios visada praneš apie pavojingu atstumu priartėjusį laivą. Taigi galime visą valdymą palikti kompiuteriams ir keliauti į variklių skyrių. Ten taip pat įdomu.“, – paragino kapitonas.
Visada įsivaizdavau, kad laivų variklių skyrius, tai vien triukšmas, vibracija, tepalai, įvairiausi techniniai kvapai. Bet šio laivo variklių skyriuje nebuvo nei kvapo, nei didelio triukšmo, nei vibracijos. Į akis krito ideali švara. Kaip kokioje laboratorijoje. Nė lašelio tepalo, nė dulkelės. Kita vertus, juk šis laivas ne anglimi kūrenamas ir ne garo mašina varomas. Nulipus keltą aukštų žemyn, Danialas pavedžiojo mane tarp variklių ir kitokių agregatų.
Nuėjus į patalpą, kurioje stovėjo didžiulė spinta su įvairiais davikliais, mygtukais ir ekranėliais, mechaniko paklausiau apie variklius. Vyrams valgyti neduok, bet duok apie juos pakalbėti. Jis mane apibėrė tokia gausa techninės informacijos, kad jei viską būčiau įsidėmėjęs ir supratęs, būčiau galėjęs drąsiai užimti jo vietą. Bet iš gausybės anglų kalba pateiktos informacijos įstrigo tik pora detalių, labai aktualių vairuotojams.
Pasirodo, kad kiekvienas iš variklių turi apie 12 tūkstančių arklių. Sunkiai žmogui suvokiama jėga, bet tai jėgai palaikyti sunaudojamo kuro kiekis atrodo dar įspūdingesnis. Kad nuplauktų iš Esbjergo į Iminghamą (tai yra apie 300 jūrmylių – 555 km.), reikia nei daug nei mažai – tik 50 tonų kuro. Palyginimui: sunkvežimiui pakaktų apie 160-180 litrų. Tiesa, laivui naudojamas daug pigesnis kuras nei dyzelinas, bet ir jo vienam kilometrui jūrinio kelio tenka apie 90 litrų.
Va čia tai bent sąnaudos! Tačiau pila, plaukia ir nedejuoja. O mūsų vadovams ir dėl litro rankos dreba.
Nustebino, kad laivas vandenį prausimuisi ir kitiems reikmėms ima iš jūros ir jį paverčia gėlu. Atkreipiau dėmesį ir į kalendorių su gražuole: „Jei moteris laive – lauk bėdos“, – pajuokavau.
„Laikai pasikeitė, dabar retame laive nėra moterų“, – atsakė kapitonas ir pakvietė užsukti į savo kajutę. Didelė, erdvi, neprigrūsta jokių nereikalingų baldų bei daiktų.
„Bet čia tik minkštas kampas, stalas ir spinta. O kur lova?“ – nustebau, apžvelgęs apartamentus.
„Ji už anų durų“, – atsakė ir parodė dar vienas duris.
„O ar visi įgulos nariai turi atskiras kajutes?“, – paklausiau.
„Visi, – patvirtino Danielas. – Kiekvienoje kajutėje yra televizorius, internetas ir viskas, ko reikia poilsiui. Iš viso įgulą sudaro 16 narių“
„Žinau, kad tokio tipo keltai ima tik dvylika keleivių, – tęsiau pokalbį, – o kodėl ne trylika ar keturiolika? Ar daugiau netelpa?“
„Reikalui esant tilptų ir daugiau keleivių, – sutiko D.Vangas, – bet mes tiesiog vykdome nurodymus ir griežtai laikomės įstatymų“.
„Taip, įstatymų privalome laikytis visi, visada, visur: jūroje, danguje ir sausumoje“, – pritariau kapitonui, o jis pasiūlė žvilgtelėti į dar vieną labai svarbų laivo kampelį.
Kadangi artėjo pietų metas, tai nukeliavome tiesiai į virtuvę, pas patį svarbiausią ir reikalingiausią įgulos narį – koką (virėją).
„O kaip reikia ruošti maistą kai laivą supa? Ne pirmą kartą plaukiu Jūsų keltu, kiek pamenu, net audringą dieną maistas būdavo patiekiamas skaniai paruoštas ir laiku“, – nusistebėjau aš.
Malonus kokas, tiksliau, ponia kokė, linksmai juokėsi. „O jūs pasilikite, keletą reisų padirbėsime kartu virtuvėje ir sužinosite“, – pasiūlė.
„O nuo ko pradėsiu?“ -paklausiau.
„Pradžioje nuo indų, puodų, grindų plovimo, na, o po to gal leisiu ir bulves nuskusti“, – atsakė ji.
Netrukus pasirodė uostas. Įplaukimas prie švartavimosi krantinės labai siauras ir reikia didelio meistriškumo, kad įplukdytum tokį keltą. Prisišvartavome. Nurimo variklių gausmas, lynais prisirišome prie šalia stovinčio, ir prasidėjo iškrovimo darbai. Anglai užvedė savo vilkikus, po truputį leidosi trapas ir prasidėjo iškrovimo darbai.
Prieš eidamas į savo automobilį, sustojau prie visiems tiek įprasto daikto, kad jo niekas net nepastebi. Jis, kaip ir vairas, yra laivuose tūkstančius metų. Nuo pat laivybos pradžios. Net menkiausia valtelė neatsišvartuoja nuo kranto, jo neturėdama. Tai tūkstančius gyvybių išgelbėjęs gelbėjimosi ratas. Atsargiai pastuksenau per jį tris kartus ir palinkėjau, kad niekada niekam jo neprireiktų. Pakėliau akis į kapitono tiltelį.
„Good luck, captain!“ - riktelėjau ir nuskubėjau prie sunkvežimio.
Trapas nuleistas, tvirtinimo diržai nuimti, užvedžiau variklį ir... Wellcome to England.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
