Dauguma senų paminklų lenkiški, turbūt nutautėję lietuviai?. Bažnyčios: katalikų ir stačiatikių. Visų Šventųjų bažnyčia, Užupio undinėlė, angelas, Tibeto skveras, dvi senos Užupio bažnyčios, kapinės, Šv. Onos Bažnyčia, literatų gatvė. Kalbėjome apie gyvenimą, lemtį ir bėgančius metus.
Apie tai, kaip tie 19a. pabaigos paminklai su W, Ł , Ó vienas po kito smenga skardžiu žemyn.
Palydėjau draugą iki Šv. Stepono g. Važiuoju pas dėdę pasiimti siuntinėlio iš tėvų. Pavakarė. Atšalo oras. Praeviai gūžiasi kas į rudeninę striukutę, kas į kailinukus. Paauglės stotelėje kalena dantimis. Sėdu į 4G, miela senučiukė, kuriai užleidau vietą palinki gražaus vakaro. Lietuvos ruduo. Vilniaus ruduo.
Pas dėdę. Skani tetos moliūgų sriuba su pipirais. Dieviška. Dėdė žiūri žinias, pusseserė pasakoja apie savo magistrinį, rodo nuotraukos ir beveik tobulą pačios išskaptuotą Helouvyninį moliūgą. Tik dabar suprantu, kad buvau sužvarbes ir išalkęs. Skrandis pilnas ir nuotaika gera. Ir vėl mintis.
Ar daug žmogui reikia? Ar daug...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
