Buvo kažkokia informacija vietine kalba – kas supaisys, ką ten užrašo. Jei nerašo rusiškai ar lietuviškai, reiškia, manęs ta informacija neliečia. Bent taip maniau pradėjęs važinėti į Vakarus.
Taip galvodamas įlindau į tokią skylę, kad susirinko visas kaimas palinkėti laimės. Net vietinis žandaras atėjo tvarką palaikyti. Keletą kilometrų siauru vingiuotu keliuku važiavau atbulas, o žandaras, lydimas mėgstančių komentuoti ir patarinėti vietinių gyventojų, stebėjo, kad nenugriaučiau kokio namo.
Tada mes jiems dar buvome geri, nieko nepridarę užsieniečiai, iš nežinomos egzotiškos šalies Lietuvos, todėl visas nedidelis kaimelis prisijungė prie atrakcijos. Be jokių problemų išėję gyventojai traukė šalin lengvąsias mašinas, o sėkmingai prasukus pro paskutinį namą palydėjo ovacijomis ir kažkokiais prancūziškais šūksniais.
Nepaisant pirmųjų sunkumų, man Prancūzija visada asocijavosi ne su brangiais keliais, piktais žandarais ar vairuotojų streikais, bet su D‘Artanjanu, muškietininkais, Paryžiaus katedra su Kvazimondu, Mireille Mathieu ir tuo saldžiu žodžiu „meilė“, apsakančiu Paryžių kaip meilės miestą.
Meilė ir aistra – savo ruožtu, bet valgyti reikia, o kad būtų lengviau skaičiuoti ir atidėti pinigėlius kelionei namo, patarsiu lankytis parduotuvėse, kuriose lankosi vairuotojai. Mes einame į pigiausias, bet atrodome ne ką prasčiau už tuos, kurie vaikšto į brangias ir prestižines. Koks skirtumas – juk be E ar kepimo miltelių ir brangūs produktai neapsieina, tai kam be reikalo išlaidauti.
Prancūzijoje fūristams lengviau nei Anglijoje vien dėl to, kad visi važiuoja įprasta puse, daug aikštelių, jos didelės, patogios, nemokamos ir daug kur galima prie didelių prekybos centų privažiuoti su fūra.
Tiesa, piniginę stipriai tuština mokami keliai (bet jie išties puikūs), o parduotuvėse maisto prekių kainos taip pat kandžiojasi. Todėl šioje šalyje, kaip ir Danijoje, apsiperku tik kraštutiniais atvejais. Bet šį kartą išsukau iš kelio, kad pažiūrėčiau, kiek prancūzui kainuoja įprasti kasdieniai produktai.
Nesiginčysiu, gal yra ir pigesnių parduotuvių, bet aš buvau vidutinio dydžio, nedidelio miestelio parduotuvėje „DIA“. Nieko nevaržomas nufotografavau kainas ir nusipirkau keletą smulkmenų.
Lyginant maisto produktų kainas Prancūzijoje ir Anglijoje, tai kai kas brangiau, kai kas pigiau, bet degalų kaina skiriasi. Didžiojoje Britanijoje jis brangesnis, bet reikia turėti galvoje valiutų keitimo nuostolius.
Šiame regione krito į akis dyzelino kainos skirtumas kolonėlėje prie kelio ir prie parduotuvės. Nežinau, gal buvo kokia akcija, bet verta sukti iš kelio dėl pigesnių degalų.
Nuo Eurotunelio – valanda kelio ir pasieksiu Belgiją.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
