Ne taip seniai šios šalies tolimųjų reisų vairuotojus vadinome skraidančiais olandais. Dabar kolegoms sparnai pakirpti. Olandiją daugelis mūsų, furistų, keikia todėl, kad vietiniai sunkvežimių vairuotai laikosi nustatyto autostradose greičio – 80 kilometrų per valandą.
Jei kelyje, kuriame sunkvežimių lenkimas draudžiamas, velkasi kolona – viskas aišku. Priekyje šliaužia olandas. Jis važiuoja nei greičiau, nei lėčiau – 80 kilometrų per valandą. Mes nervinamės, pykstame ir vis norime pridurti savo įprastus 10 kilometrų per valandą virš, ir perspjauti įstatymams paklusnų kolegą.
Vienu metu 8 mėnesius važinėjau vienu maršrutu, vežiojau paštą. Visas maršrutas – 630 kilometrų – ėjo autostrada. Savaitę važiuodavau 80 kilometrų per valandą, savaitę – 90. Jei nebūdavo kokių trukdžių, greičiau važiuodamas sutaupydavau 20-30 minučių. Per savaitę – apie 2 valandas realaus važiavimo laiko. Olandas ir be tų dviejų valandų spėja atlikti visas užduotis, o iš lėtesnio važiavimo, matyt, kažkokią kitą naudą turi.
Palikime jų skaičiavimus jiems patiems. Norėčiau tarti gerą žodį apie šią šalį, o jau po to – apie gyventojų baubą, produktų kainas. Nesu turėjęs Olandijoje jokių problemų, o pasinaudodamas proga norėčiau pasakyti tos šalies žmonėms didelį vairuotojišką „ačiū“.
Vyresnės kartos vairuotojai pamena 1999 metų Rusijos krizę. Tada beveik visas Rytų transportas užstrigo Europos aikštelėse. Po mėnesį ir po pusantro stovėjome. Niekam nerūpėjo, kaip mes gyvename, ką veikiame, ar turime ką valgyti, kuo apsirengti. Daugelis buvo išvažiavę į reisus rugpjūtį, o stovėjo net iki spalio. Ruduo tais metais buvo šaltas ir ankstyvas. Vienintelis atsakymas iš tiesioginės valdžios – nėra krovinių, laukite.
Tik olandai paskelbė akciją „padėkime kolegoms“. Nežinau, kas ją organizavo ir kaip ji vadinosi, bet paprasti žmonės vežė maistą ir rūbus. Aikštelėse buvo suteikta galimybė nemokamai naudotis dušais, o kai kur net veltui maitino.
Aš su kolegomis iš įvairių šalių beveik mėnesį stovėjau Olandijos – Belgijos pasienyje. Buvo atvažiavę atstovai iš kažkokios organizacijos. Atvežė rūbų, miegmaišių, batų. Vienas olandas net atsivežė vertėją, kad galėtų susišnekėti su vairuotojais. Iki šių dienų tebeturiu striukę ir miegmaišį, gautus iš šios šalies žmonių. Abejoju, ar dabar sulauktume ko nors panašaus.
Dabar Olandijoje neapsipirkinėju, nes ją dažniausiai pravažiuoju tranzitu ir nėra kada sukti į šonus, bet šį kartą specialiai pasukau nuo greitkelio, kad bent įdomumo dėlei pasižiūrėčiau, kiek kainuoja minimali užkanda. Olandija, kaip ir Belgija – nespėjai nosies pilnai iškrapštyti ir jau anapus sienos.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
