2015-ieji vaikinui buvo itin sėkmingi – jis ne tik sulaukė daug darbo pasiūlymų, rado patinkantį darbą marketingo srityje, bet ir sukūrė daugiau motyvacinių ir šmaikščių vaizdo klipų.
Beje, motyvacinė bomba „Pirmyn, aš tikiu Tavim!“ tapo žiūrimiausiu metų vaizdo siužetu ir internetinėje televizijoje Lrytas.tv. Metų pabaigoje klausiame Haroldo, kaip jam sekėsi susidoroti su netikėtai užklupusiu dėmesiu, aplinkinių pavydu ir grįžti į sėkmės kelią.
– Haroldai, 2015-ųjų metų išvakarėse tavo sukurtas motyvacinis vaizdo klipas palietė šimtų lietuvių širdis ir tapo žiūrimiausiu Lrytas.tv metų vaizdo siužetu. Įkvėpei daugybę Lietuvos žmonių Naujuosius metus pasitikti kitaip. O kokie prabėgę metai buvo tau pačiam? Ar pavyko įgyvendinti išsikeltus tikslus?
– Ožkos (šypsosi). Jei rimtai, metai buvo išties puikūs, drįsčiau pavadinti – lūžio. Tiek karjeros, tiek kūrybine prasme, tiek mano paties pasąmonėje.
Nors pasitikėjimu savimi niekada nesiskundžiau, po šių metų jaučiuosi dar tvirčiau ir suprasdamas, kad tik mes patys atsakome už savo pasirinkimus, klaidas ir pasiekimus, visai nebepaisau tų visuomenės instrukcijų, kaip reikia gyventi, ką daryti ir kokiu būti. Gyvenu, elgiuosi ir atrodau taip, kad gerai jausčiausi aš, o ne kiti.
- 2014 metų žiemą buvai ką tik baigęs universitetą, mažai kam žinomas ir neturėjai darbo. Ar tuomet gyvenimas atrodė juodesnių spalvų nei yra šiandien? Kas dabar tave džiugina labiausiai?
– Baigęs universitetą pagavau save tūnantį apatijoje, tačiau tas snūduriavimas mane tuo pačiu ir pabudino. Buvau sąžiningas pats sau ir pripažinau, kad stoviu vietoje, nors pripažinti savo silpnumą niekam nėra lengva.
Norėjosi padaryti, sukurti kažką, kas man spirtų į užpakalį ir sugrąžintų ambicingumą bei ryžtą. Žinau iš savo ir kitų patirties, kad savęs ieškojimo duobę išgyvena ne vienas jaunas žmogus. Džiaugiuosi, kad pavyko gan greitai iš jos išlipti.
Nors Lietuvoje privengiama džiaugtis, stengiuosi išlikt pozityviu kasdien, taip lengviau. Kitaip tariant, neturiu dėl ko liūdėti – turiu nuostabią šeimą, puikius draugus, mėgstamą darbą, esu sveikas. Visi įrankiai mano rankose – belieka stipriai padirbėti pačiam.
- Sukurdamas ir paviešindamas motyvacinį vaizdo klipą sulaukei aplinkinių replikų, kad vaikaisi pigaus dėmesio. Kaip pavyko atlaikyti netikėtai užklupusį milžinišką populiarumą? Koks žmonių elgesys prajuokino labiausiai?
– O gal žinot, po kiek parduodamas brangus dėmesys (juokiasi)? Aš manau, kad tokiais „pigiais“ komentarais žmonės patys labiau vaikėsi dėmesio. Pagalvokite logiškai, kaip aš galėjau žinoti, jog būdamas niekam nežinomas, kalbėjimu į kamerą sulauksiu tiek reakcijos?
Manau, juokaujant lengviau dėmesio gauti. Visada priimu ir vertinu konstruktyvią kritiką, bet į tokius pavėmimus klaviatūra tiesiog nekreipiu dėmesio. Buvo kam nepatiko, bet pastebėjau, kad žmonėms daug kas nepatinka. Vis dėlto sulaukiau daug daugiau teigiamų, nei neigiamų komentarų.
Tiesa, buvo tokių, kurie tikrai prajuokino. Vienas „medikas-internautas“ liepė pasigydyti, kiti klausė, kiek sumokėjau, kad video taptų virusinis ir prasklistų, treti teigė, kad tiesiog paėmiau anglišką video ir jį išverčiau į lietuvių kalbą. Liepė išsiimti gumą kalbant (nors jos net nekramčiau), nusiskusti barzdą ir t.t. Lietuviai – žmonės išradingi (juokiasi).
- Kaip manai, kodėl mūsų visuomenėje daug cinizmo, neapykantos ir pykčio, ypač internetinėje erdvėje? Kokių šių dienų visuomeninių veikėjų veikla Tau patinka?
– Vieni žmonės, kamuojami nepilnavertiškumo ir pykčio, geria valerijoną, kiti eina rašyti komentarų internete. Vieni savo savivertę kelia darbais, kiti, deja, tik žodžiais. Žinau, kad neapykanta labai daug gero sugriovė, bet dar negirdėjau, kad būtų kažką pastačiusi. Pagalvojau, kad mes labai vieningi prieš kitus (istoriniai mūšiai, okupacijos, krepšinis), bet plėšome vieni kitus. O, net susirimavo (šypsosi).
Internetas, kaip aš kartais vadinu, – superherojų namai, išlaisvinantys silpnuosius. Žmonės internete tampa ekspertais, visažiniais, galinčiais visus siųsti visur ir turinčiais nuomonę (dažniausiai neigiamą) bet kokiu klausimu. Gi protingi mokosi visą gyvenimą, o kvailiai ir taip viską žino.
Mūsų visuomenėje nė vienas nėra saugus ir bus teisiamas bet kokiu atveju. Puikus pavyzdys – praėjęs Europos vyrų krepšinio čempionatas. Pirmosiose keliose nesėkmingose rungtynėse mūsiškiai buvo fanų išvadinti visais įmanomais rusiškais epitetais, o jau po čempionato tie patys fanai dainavo pergalės dainas kartu su rinktine ir juos dievino.
Masė mėgsta įtikti vieni kitiems ir būti net ne dviveidžiais, o daugiauveidžiais, priklausomai nuo aplinkos, kurioje yra. Jeigu Lietuvoje nori būti visų mylimas ir gerbiamas – turi būti arba Euras, arba miręs.
„Heito“ (neapykantos-Red.) internete yra dar tikrai per daug. Kaip bebūtų, padaugėjo šiuolaikiško, kokybiško humoro (linkėjimai „Humoro klubui“), taip pat ir socialiai atsakingo bei švietėjiško, kurio ėmėsi Olegas Surajevas. Taip pat socialines problemas viešinančių projektų (bravo Beatai Tiškevič).
Visada palaikiau radistus už jų pozityvumą. Vulgari beprasmių patyčių, parodijų ir cinizmo kultūra man atrodo jau pradeda žmonėms atsibosti.
Manau, kad kai kurie Lietuvos publicistai pervertina intelektą. Turiu omenyje, kad žymus eruditas nebūtinai yra doresnis žmogus už ūkininką Joną iš Balbieriškio vien dėl to, kad jo didesnis IQ. Vis dėlto, aš rinkčiausi ne tyčiotis, o edukuoti žmogų, kurio, mano nuomone, pasaulio suvokimas ir aplinka yra primityvesnė už mano.
Gal jau imsis mūsų garsenybės atsakomybės ne tik už save, bet ir už sveikesnę visuomenę?
- Ar dabar tave atpažįsta gatvėje? ir koks linksmiausias nutikimas, susijęs su šiuo vaizdo įrašu?
– Taip, visur einu be eilių, už nieką nemoku ir vengiu viešumos (juokiasi). Iš tiesų labai keista, kad net ir praėjus metams po šio video pasirodymo žmonės kartais sustabdo, pasitikslina, ar čia tikrai aš ir pagiria bei dėkoja. Per visą laiką neišgirdau nei vieno blogo komentaro realybėje. Arba žmonės nėra tokie pikti, kokie tampa internetinėje erdvėje, arba tiesiog neišlenda į viešumą.
Linksmiausia būna, kai žmonės pradeda cituoti jiems labiausiai įsirėžusias video vietas. Savotiškai linksma ir A.Ramanausko parodija, gal ne kiek pats turinys, kiek pasirinkta latvių kalba ir kalbėjimo maniera. Nepykstu ant jo, suprantu, kad jo darbas parodijuoti aktualijas.
- Šiandien Lietuva švęs 2016-uosius metus. Kokie tavo tikslai ateinantiems metams ir ką šiemet norėtum palinkėti visiems lietuviams?
Jeigu praeitąmet labiausiai linkėjau dirbti su savimi, tai šiemet norėčiau palinkėti būti pakantesniems. Linkiu nebijoti bei nesmerkti homoseksualų, musulmonų, juodaodžių ir t.t., o bijoti šitos baimės. Doras žmogus yra doras, nepaisant jo spalvos, įsitikinimų ar tautybės – visi mes skirtingi, bet visi lygūs.
Norėčiau, kad vienas į kitą žiūrėtume kaip į kolegą, o ne varžovą. Tikiu, kad einam to link vis sparčiau, nors esame keliais žingsniais atsilikę nuo pasaulietiškos, vakarietiškos visuomenės.
O šiaip, jeigu kalbėtume apie tai, kuo aš bandau tikėti, tai – rykit mėsą, išbandykit vegetarystę, kurkit, griaukit, ryžkitės, bijokit, nes antros gyvybės kaip kompiuteriniame žaidime, deja, negausim. Neskaitykit, ką Jums žada ateinantys kažkurio gyvūno ar horoskopo metai, o patys pažadėkit metams, kad juos užatakuosit savo valia, naujais tikslais ir darbais.
Ir šiaip – juk mirtis visiems garantuota, bet ilgas gyvenimas – ne, tad imkit iš jo, kiek galit, ir nesižvalgykit aplinkui, nes ten dažniausiai nieko gero nepamatysit ir neišgirsit.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
