Dirbu Kauno centre, tad penktadienį pamačiusi lauke besirikiuojančius kioskelius nutariau per pietų pertrauką išeiti pasidairyti. Tikėjausi įsigyti gabalėlį mėsos, paieškoti ko nors vaikui ir gal užkąsti. Netgi nepatingėjau ir visą mugę nepaleidau iš rankų išmaniojo – gal šios įamžintos kainos po metų atrodys „pigiau grybo“?
Na, kalbant apie kainas, reikalai prasti. Pavyzdžiui, radau ir auksinių porų – 2 eurai už kilogramą. Sakysite, nedaug? Galbūt, jei prie porų dar gautum jų auksinę ekologišką kilmę patvirtinantį sertifikatą.
Apie dovanėlę vaikui irgi galėjau pamiršti. Priėjau prie tikrai neprabangiai atrodančio kioskelio, kuriame buvo išrikiuoti paprasti dėlionės tipo žaisliukai. Maždaug tokie, kokius mano tėtis man lengvai iškarpydavo iš kartono. Bet, matyt, už tą prabangą, jog jie dažyti spalvotai, turėtum pakloti 5,5 euro. Pakilnojau rankoje – svoris tikrai ne kaip medžio – pavarčiau ir nuėjau.
Toliau – dar gražiau. Pastebėjusi žibantį gintarą priėjau apžiūrėti iš arčiau. Tai, ką palaikiau esant visai dailiais karoliais, pasirodė besą... antkakliai šunims. Taip, taip, nejuokauju. Gintariniai antkakliai šunims. Mano meilė augintiniams tekainuotų „nuo 9 euriukų ir daugiau“, kaip paaiškino pardavėja. Gal tiek to.
Visgi buvo pietų pertrauka, tad bevaikštinėdama pamaniau, užkąsiu. Prie pašto pagal savo fonogramą grojo kaip visada nemirtingi indėnai, kurie jau gal 20 metų džiugina (ar erzina?) kauniečius mugėse. O priešais juos – stalai ir suolai, katilai ir puodai.
Tik kad tų valgytojų įtartinai nedaug. Taip, žmonės sėdėjo ant suolų, bet valgė vos vienas ar du. Nieko keisto, kai paėjusi kiek tolėliau pamačiau kito maisto stendo kainas. 4 eurai už cepelinus? Didžiuosiuose maisto tinkluose dažnai gali cepelinų paskanauti už 3 eurus. O čia... Papildomas euras už antisanitarines sąlygas? Tikrai, taip ir reikia daryti verslą.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Bet labiausiai mane paveikė stabtelėjimas prie saldumynų. Pamenate tuos pigius cukrinius gaidelius, kuriuos sekmadieniais prie bažnyčios pardavinėdavo bobulės? Tai va, kol dairiausi prie vieno tokių spalvotų skanumynų stendo, greta sustojo ir berniukas.
Matėsi, kad vaikas skurdžiai gyvena. Kelnės – sintetinės sportinės, paplyšusios, striukytė tikrai per plona (o dar netikėtai pradėjo snyguriuoti). Skruostas perrėžtas, ant jo nedidelė mėlynė. Vaikas paklausė pardavėjos, kiek kainuoja cukriniai gaideliai.
„60 centų“, – oriai atsakė ji.
Vaikas išsitraukė iš kišenės visus turėtus centus ir ilgiausiai skaičiavo, kol ta, dovanokite, boba, iš aukšto į jį žiūrėjo. Maždaug, skaičiuok, skaičiuok. Dar kruopščiai perskaičiavo ir tik tada leido paimti skanėstą. Nusipirkus lipnų saldėsį, berniukui liko 10 centų. Kai jis nuėjo, susivokiau, kad turėjau pati jam tą saldumyną nupirkti. Graužiuosi, kad laiku nesusigriebiau.
Taip ir norėjosi pardavėją papurtyti už atlapų. Kas yra tie saldainiai? Vanduo, cukrus ir maistiniai dažai. Vaikas atidavė gal paskutinius savo pinigus už svajonių skanumyną.
Prisipažinsiu, man labai gėda, kad nesusiprotėjau pasiūlyti tam vaikui pinigų. Bet gėda turėtų būti ir tai pasipūtusiai, skiestą cukrų vaikui „leidusiai įsigyti“ pardavėjai.
Tokie štai tat mugės įspūdžiai. Labai gaila, jog mugė jau seniai nebe ta vieta, kur gali ne tik smagiai pasižmonėti, bet ir įsigyti pigesnių, geresnių produktų. Dar liūdniau, kad kai kurie vaikai už spalvotą mugės džiaugsmą sumoka tikrai per didelę kainą.