„Sapnai daro tiesioginę meninę įtaką mano kūrybai. Esu bandžiusi atkartoti savo sapnų motyvus ne tik paveiksluose, bet ir rašytiniuose kūriniuose: šiuo metu rašau knygą, įkvėptą prieš kelis metus regėto sapno“, – pasakojo dailininkė.
Ji tikino, kad menininkės gyslelę atrado besimokydama 9 klasėje. Kartą per dailės pamoką Viktorija jautė didelį nuobodulį, todėl tiesiog metė mokytojos užduotą darbą ir, kaip pati sakė, juodu geliniu tušinuku ant balto popieriaus lapo ėmė kurti mažą pasaulėlį. Šis piešinys tapo dailininkės kelio pradžia.
Vilnietė paveiksluose ne kartą bandė atkartoti savo sapnų motyvus. Ji įsitikinusi, jog sapnų pasaulis itin paslaptingas, o keliauti po jį – išbandymas kiekvienam menininkui, nes tenka pažvelgti į savo pasąmonę.
„Gaila, kad mes greitai pamirštame daugumą savo sapnų. Norėčiau, kad egzistuotų sapnų įrašymo prietaisas, kuriuo galima būtų kasnakt įrašinėti savo sapnus ir kitą dieną ar po 10 metų juos vėl peržiūrėti ir prisiminti. Būtų daug įdomiau nei žiūrėti šiuolaikinę televiziją“, – svarstė Viktorija.
Šiuo metu menininkė rašo knygą, kurios įkvėpimo šaltiniu taip pat tapo vienas jos sapnų.
„Sapnavau, kad atsidūriau savo parašytos knygos pasaulyje ir bandžiau išgelbėti gyvybę žmogui, kurį pati pasmerkiau myriop. Būtent šią idėją panaudojau savo romane. Žinoma, jis yra gerokai išplėtotas, paremtas mano gyvenimo faktais, mano naivia filosofija ir pasakiškomis mintimis, kurios kyla kasdien“, – trumpa romano istorija dalinosi rašytoja.
Dailininkė pasakojo, kad dažniausiai piešia tada, kai apima melancholija arba liūdesys, o kai būna laiminga, beveik nekuria, nes tuo metu tiesiog mėgaujasi džiaugsmu. Mergina atviravo, jog sielos ramybę atranda būtent kurdama.
Kai kuriuos savo darbus menininkė parduoda ir taip užsidirba. Tačiau vieno paveikslo Viktorija neiškeistų į jokius pasaulio turtus.
Šiame piešinyje pavaizduotas kosmosas, o jame – pianino klavišų takas, kuriuo važiuoja pikapas. Šalia kelio matyti ženklai, raginantys nesustoti ir važiuoti pirmyn.
Mergina pasakojo, kad tas kūrinys skatina ją nepalūžti net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, todėl, kai būna sunku, ji visuomet pakelia akis į šį savo darbą.
Dailininkė įsitikinusi, jog pasitelkiant meną galima lengvai pasiekti žmonių širdis. Anot jos, žodžiais emocijas reikšti sunkiau, tačiau pagal jas sukūrus dainą ar nupiešus paveikslą, viskas tampa lengviau suprantama.
Būtent jausmai įkvepia kurti ir Viktoriją.
„Labai mėgstu suteikti jausmams regimą būseną, interpretuoti juos ir atvaizduoti popieriaus lape ar drobės plokštėje“, – sakė ji.
Viktorija svarstė, kad kai kurie žmonės tarsi įsitikinę, jog išskyrus žemę daugiau niekas neegzistuoja ir taip nustato sau ribas, nors, jei labiau įsigilintų, pastebėtų daugybę smulkmenų. Dailės pedagogikos studijas baigusi mergina mano, kad būnant menininku svarbu nenustatyti sau ribų.
„Tokie žmonės ir vaizduotę turi kur kas lakesnę. Beveik kaip vaiko. Ne veltui Sokratas yra sakęs, kad kuo daugiau žinai – tuo mažiau žinai“, – filosofavo ji.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
