Galvojau, kad tai bus tik dar viena kelionė, dar viena valstybė mano sąraše. Su tokiomis mintimis leidausi į bendrijos „Lemtis“ ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos ekspediciją į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Bereziovkos ir Manos rajonus. Laimei, klydau.
Dvi savaites lieję prakaitą taigoje, aplankėme 28 kapines, iš kurių 9 sutvarkėme. Jose pastatėme 5 kryžius, 2 kapinaites aptvėrėme. Tiesa, tai, ką padarėme kapinėms, yra laikina ir po kelių dešimtmečių kam nors vėl teks ten grįžti. Vis dėlto, vienas dalykas nėra laikinas – tai, ką kapinės padarė mums.
Pasikeitęs požiūris
Antrą ekspedicijos dieną lankantis Svisčiovo kapinėse pamačiau pirmą lietuvišką paminklą. Jis skirtas tremtinio Vingo Liuberskio kapui pažymėti. Tada pirmą kartą taip aiškiai supratau, kodėl aš esu Sibire ir kokia yra mano misija. Matant lietuviškus rašmenis kažkur vidury Azijos, suprantant, kodėl tie įrašai ten buvo iškalti, atsiveria akys. Ir tai nutiko ne tik man. Drąsiai galiu teigti, kad Sibire „praregėjo“ ir dalis kitų ekspedicijos dalyvių, kurie į Krasnojarską važiavo tik dėl nuotykio.
Žmogus ekspedicijoje suvokia tai, kas istorijos vadovėliuose jam pasirodė nuobodu ar neįdomu. Jis suvokia, kad tremtis ne tik geležinkelio stotys ir traukinių ešalonai, o realūs žmonių gyvenimai. Tai suprasti padeda ne tik jausmai, užplūstantys kapinėse, o ir susitikimai su iš tremties negrįžusiais, o vis dar Sibire gyvenančiais lietuviais. Būtent pastarieji labiausiai keičia požiūrį į vadovėliuose aprašytas tiesas.
Pavyzdžiui, lietuvių tremtinių sūnus Jonas iš Beretės kaimo, Bereziovkos rajono, atvirai sako: „Turtingesnės žemės nei čia, Sibire, nėra, o Lietuva mažesnė už mano kaimą supančius miškus“. Jis lankėsi Lietuvoje, tačiau niekada nepanoro čia pasilikti. Dar daugiau – iš savo tėvo Jonas girdėjo tokius žodžius „Gailiuosi tik vieno – kad manęs čia neatvežė anksčiau“. Tai girdint supranti, jog tremtis nešė ne tik skausmą ir liūdesį, matomą muziejuose ar girdint tremtinių dainose. Pasirodo, kai kuriems žmonėms tai suteikė naują viltį, davė naują pradžią.
Kam ši ekspedicija naudinga?
Gali kilti klausimas, kodėl tokių ekspedicijų reikia – juk tų kryžių gūdžioje taigoje gal niekas nepamatys visą dešimtmetį. Tačiau esminė ekspedicijos užduotis tikrai ne estetinė. Užduotis – parodyti vietiniams gyventojams, kad mums rūpi. Kad rūpi lietuvių atminimas, mūsų istorijos išsaugojimas, rūpi, kad kryžiai nebūtų išvartyti, o kapai vienaip ar kitaip išniekinti. Tai matydami, vietiniai miško kirtėjai greičiausiai aplenks kapinaites (gal ir ne iš pagarbos, o dėl nenoro gaišti laiko ardant tvoras, bet tikslas bus pasiektas), o sibiriečiai nelaidos savo artimųjų ant lietuvių palaikų.
Ekspedicijų organizatoriai gal to ir neplanuoja, tačiau ši ekspedicija naudinga ir jos dalyviams, kurie pradeda realiai suvokti trėmimo mastus ir pasekmes, o grįžę į Lietuvą eskaluoja Sibire išsibarsčiusių lietuvių kapų išsaugojimo problemą. Draugų žodžiai ir istorijos visada patraukia labiau nei juodos raidės baltuose vadovėlių puslapiuose, todėl vis daugiau ir daugiau žmonių, o, svarbiausia, jaunų žmonių, nepamiršta savo tautos skaudžios istorijos ir tampa labiau patriotiški.
Ekspedicijos vertinimas
Pasakysiu banaliai – ekspedicija keičia gyvenimus ir jei pasiūlymą prisijungti prie komandos gaučiau ir kitais metais – nė nepagalvojęs sutikčiau. Tačiau pagalvojęs atsisakyčiau. Juk aš jau „praregėjau“, o dar daug yra tų, kurie „nemato“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
