Užsienyje gyvenantys lietuviai – atvirai apie žiaurų išnaudojimą

Darbas beveik be laisvadienių, griežtas taupymas, jokių laisvalaikio pramogų, draugų ar vietos, kurią gali pavadinti namais. Paaiškėjo, kad tai – kasdienybė, kurią dėl savo artimųjų pasirenka daug emigravusių lietuvių.

Darbas beveik be laisvadienių, griežtas taupymas, jokių laisvalaikio pramogų, draugų ar vietos, kurią gali pavadinti namais.<br>AFP/ „Scanpix“ nuotr.
Darbas beveik be laisvadienių, griežtas taupymas, jokių laisvalaikio pramogų, draugų ar vietos, kurią gali pavadinti namais.<br>AFP/ „Scanpix“ nuotr.
Kiek įprasta yra situacija, kai tėvai vargsta išlaikydami suaugusius vaikus?<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Kiek įprasta yra situacija, kai tėvai vargsta išlaikydami suaugusius vaikus?<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Bemaž visi sutiko, kad emigracijoje gyvenantys lietuviai dažnai yra išnaudojami Lietuvoje likusių giminaičių.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Bemaž visi sutiko, kad emigracijoje gyvenantys lietuviai dažnai yra išnaudojami Lietuvoje likusių giminaičių.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Darbas beveik be laisvadienių, griežtas taupymas, jokių laisvalaikio pramogų, draugų ar vietos, kurią gali pavadinti namais.<br>AFP/ „Scanpix“ nuotr.
Darbas beveik be laisvadienių, griežtas taupymas, jokių laisvalaikio pramogų, draugų ar vietos, kurią gali pavadinti namais.<br>AFP/ „Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

2016-10-01 15:33, atnaujinta 2017-05-11 16:32

Pirmadienį „Bendraukime“ publikuotas jav-parskrendanti-emigrante-negaliu-ziureti-i-tas-kiauliu-akis.htm"="">jav-parskrendanti-emigrante-negaliu-ziureti-i-tas-kiauliu-akis.htm"" target="_blank">Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenančios emigrantės laiškas sukėlė didelę diskusiją. Laiško autorė Nijolė Vaišnoraitė pasakojo apie 60–80 metų lietuves, be pertraukų ir laisvadienių dirbančias JAV tam, kad išlaikytų Lietuvoje likusius jau suaugusius savo vaikus ar net anūkus.

Skaitytojai stebėjosi, kad straipsnyje pateikta dar nežinoma, plačiai neaprašyta emigracijos pusė. Į diskusiją komentaruose įsitraukė ir JAV bei kitose užsienio šalyse gyvenantys lietuviai.

Kiek įprasta yra situacija, kai tėvai vargsta išlaikydami suaugusius vaikus? Ir kas dėl to kaltas: vaikai, kurie juos tarsi melžia, ar patys tėvai, nepasakantys „ne“?

Tai matome kasdien

Užsienyje gyvenantys lietuviai komentaruose atvirai dalijosi savo patirtimi. Paaiškėjo, kad kone kiekvienas jų pažįsta tėvų, kurie emigravę vergauja savo vaikams. Vienas JAV dirbantis lietuvis rašė, kad kaskart grįžęs į Lietuvą jausdavosi kaip Kalėdų Senelis, iš kurio visi laukia dovanų, kol jas liovėsi vežti.

JAV gyvenantis R. patvirtino, kad straipsnio autorės pasakojimas – jo kasdien matoma realybė.

„Tiesa, skaudi tiesa parašyta... Dirbu finansų įstaigoje, kur tos moterys atvyksta atiduoti savo dalies keturiasdešimtmečiams vaikams ir anūkams. Teisingai autorė paminėjo, kad tos moterys apie nieką daugiau negali bendrauti, tik apie senukus, kuriuos prižiūri, kaip jie laikosi, kad darbelis geras. O kartais su tuo savo darbeliu atvyksta ir į banką, nes kai kurios neturi poilsio dienų arba bijo jų pasiprašyti...

Ir siunčia, siunčia tuos sunkiai uždirbtus pinigėlius savo „vargšams“ vaikams ir anūkams. O kiek teko girdėti istorijų, kai tokia išsunkta mama grįžta į Lietuvą po 10–15 metų ir niekam nebebūna reikalinga, nes nebėra ta melžiama karvutė. Dažnai tos moterytės nebeturi net stogo virš galvos.

Sutinku su autore, kad tie Lietuvoje likę keturiasdešimtmečiai vaikai ir visko pertekę anūkai turi kiaulės akis, bet reikia kaltinti ir tas moterytes dėl aklos ir besaikės meilės vaikams, juk taip jos pačios ugdo tinginius, reikalaujančius iš gyvenimo daug gerovių ir patogumų, neįdedant jokių savo pastangų, kad jas turėtų... Šis straipsnis – skaudi tiesa, kurią matau jau ne vienus metus...“ – pripažino R.

Amerikoje gyvenantis Artūras taip pat pritarė straipsnio autorei ir pasidalijo savo istorija.

„Teisingai parašė, o kaip dėl pasilikusių giminaičių Lietuvoje? Važiuodavau į Lietuvą kas dvejus metus, aišku, tempdavom lauktuvių visai giminei. Užsiknisom, vienais metais nieko nevežėm. Reikėjo pamatyti jų veidus, tipo, kaip čia dabar, grįžot ir nieko neparvežėt.

Iš Lietuvos išvykau 1997 metais. Per tą laiką iš giminių niekas nė karto nepaskambino, nepaklausė, kaip mums sekasi, bet kai aš nustojau jiems skambinti, jie nusprendė, kad aš nebenoriu bendrauti! Tokia mūsų, emigrantų, dalia...“ – apgailestavo Artūras.

Vaikai kiaulių akimis

Dalis skaitytojų taip pat kaltino iš tėvų pinigų gyvenančius suaugusiuosius Lietuvoje. Tėvų vergiją dėl vaikų kai kurie net vadino baisiausia nužmogėjimo forma.

„Vienareikšmiškai – gėda!!! Subinėn tokius vaikus!!!“ – emocijų negailėjo JAV gyvenanti lietuvė.

Niujorke gyvenantis lietuvis baisėjosi, jog motinos net neturi galimybės grįžti.

„Jeigu dirbi ant cash (už grynuosius. – Red.) ir socialinio draudimo įmokų nemoki, tai jokios pensijos ir neuždirbi. Gyvenu su šeima Niujorke, nesu bendraujantis, bet ir tai teko pažinti turbūt 5 moteris, kurios atvažiavo čia būdamos 50 metų ir išlaikė Lietuvoje gyvenančius vaikus, pastatė namus, nupirko butus.

Vienos vilnietės sūnus buvo su šeima atvažiavęs pas mamą, ji kvietė juos pasilikti, bet šie nesutiko, nes jiems ir ten gerai. Vėliau moteris, su kuria dažnokai matydavomės, guodėsi, kad jau pavargo, norėtų grįžti, bet vaikams namą reikia pabaigti. O trumpam grįžti nėra kaip, nes pažeistų vizos režimą.

Sėkmės visiems, pagailėkite savo tėvų ir mamų, suaugę vaikai, sėdintys Lietuvoje, pakelkit savo užpakalius ir eikite dirbti“, – ragino jis.

Vokietijoje gyvenantis komentatorius papasakojo dar skaudesnę istoriją.

„Super straipsnis. Tokia beveik kas antros moters kasdienybė. Dirba ir sau neleisdamos cento išleisti, siunčia pinigus Lietuvoje likusiems vaikams, kad tik jie, ponuliai, galėtų naujus baldus įsigyti, mašinas susipirkti. Ir dar prašo ne bet kokių, o firminių rūbų, prancūziškų kvepalų parvežti. Bet tai – įprastas scenarijus. Tikrai vaikeliai su kiaulių akelėm.

Žinau irgi vieną istoriją, kai mama, dirbusi Amerikoje 12 metų, grįžusi neberado savo buto, nes buvo parduotas. Dukrelė taip sutvarkė, kad ji pasirašė, net nežinodama, kokiems dokumentams tas įgaliojimas buvo. Dabar gyvena močiutė pas savo seserį, o dukra net neužeina. Brudai tokie vaikai“, – rėžė emigrantas.

Nors pritariančių jo žodžiams buvo ne vienas, vis dėlto daugelis skaitytojų įžvelgė kitą šios vaikų finansinės priklausomybės pusę.

Mamos pačios kaltos?

„Argi vaikai kalti, kad motinos gyvenimus gadinasi be reikalo žliumbdamos ir taip toliau?“ – klausė Rasa. Šis klausimas nusako daugelio komentarų esmę.

Viena komentatorė tvirtino, jog motinų niekas neverčia važiuoti į Ameriką ir sunkiai dirbti dėl vaikų. Ji taip pat pateikė ir kaimynystėje regimą pavyzdį.

„Moteris nori gyventi su smurtaujančiu vyru dėl vaikų, pensininkė dirba, kad išlaikytų suaugusius vaikus ir anūkus, nuo durnumo gi vaistų nėra. Jeigu jos taip nori gyventi, taip aukotis, tai – jų asmeninis reikalas.

Beje, mano kaimynė turi 4 suaugusius sūnus, užaugino juos be vyro ir pati jau pensininkė seniai, tai matau ją kasdien, tempiančią iš parduotuvės maišus maisto, juk tiek vyrų reikia pamaitinti. Net ir 10 kg bulvių maišą ji sugeba iš turgaus atsinešti užsivertusi ant kupros. O, va, sūneliai su naujais automobiliais mamos į parduotuvę nuvežti nesugeba.

Na, atleiskite, aš tikrai tai mamai nepadėsiu, neužjausiu ir jos maišo su bulvėmis nenešiu. Ar man jos gaila? Tikrai ne. Jeigu ji nesugeba su sūnumis pakalbėti ir pasakyti, kaip sunku su maišais vaikščioti ir gal netgi gėda prieš kaimynus, tai už ją jos vaikų neauklėsiu, tegul aukojasi ir toliau“, – rašė moteris.

Daug pritarimo sulaukė ir skaitytojo WW komentaras: „Nėra čia ko gailėti jų. Ką užaugino, tą ir turi, pasirinko aukos gyvenimą, taip ir gyvena. Vaikus reikia išlaikyti iki 18 metų, vėliau galima kažkiek padėti, kol baigs bakalauro studijas. Viskas.

Vėliau – tik pačių pasirinkimas vaidint auką, suaugę vaikai gali patys užsidirbt, o jei nesiseka Lietuvoje, gali važiuot į užsienį ir patys dirbt po 12 valandų kaip jų mamos. Niekas neverčia jų siųst pinigų, garantuoju, kad pačios siūlosi paremt vargšus savo 30–40 metų vaikelius.“

Babule pasirašiusi komentatorė iš JAV spėjo, kad yra toks tipas – auka.

„Yra tokia „rūšis“ moterų-motinų, kurioms patinka būti aukomis... Jos visą gyvenimą buvo aukos ir joms tai gerai. Jeigu jai patinka siųsti tuos pinigus, pačios uždirbtus taip sunkiai, o paskui vyvuoti, tai jau jos problema. Tegul pasitaupo savo senatvei, o ne gyvena ir būna auka.

Nė trupučio negaila tų aukų-motinų. Jos pačios pasirinko tokį egzistavimą. Nelįskit savo vaikams ir anūkams į šikynes. Gyvenkit oriai. Turiu 4 vaikus ir 6 anūkus. Kai reikia, padedu, bet nenardau... Tos aukos-mamos nemoka savęs gerbti, tai kaip jas gerbs vaikai??? Joms patinka būti aukomis. Toks jų tipas ir nieko tu čia nepakeisi“, – tvirtino Babulė.

Mama iš JAV pasakojo, kad gerai gyvena tiek ji su vyru, tiek jų vaikai. Pasak jos, viskas priklauso nuo auklėjimo.

„Aš, priešingai nei kai kurios mano pažįstamos mamos, vaikams geriau padėjau, patariau, kaip gerus darbus susirasti, jei ne Lietuvoj, tai užsienyje, kad galėtų toliau normaliai gyventi ir nieko netrūktų. Todėl šiandien tiek mes su vyru, tiek vaikai gyvena gerai, galim sau leisti pakeliauti ir dar daug ką.

Nei mes dėl vaikų dirbame, nei vaikai dėl mūsų. O žinau moterų, kurios iki šiol aria ir viską vaikams atiduoda, nemato ne tik šviesios dienos, bet išvis nieko... Tai gal įduokit vaikams į rankas meškeres, kad patys susižvejotų tą žuvį, o ne pačios tas žuvis vaikams pražiodžiusios į burnas dar įdėkit...“ – siūlė moteris.

Nepaisant to, kurią pusę palaikė diskusijoje dalyvavę skaitytojai, bemaž visi sutiko, kad emigracijoje gyvenantys lietuviai dažnai yra išnaudojami Lietuvoje likusių giminaičių.

Daugumos patirtį atviraudama apibendrino emigrantė Barbora: „Verkiu skaitydama šį straipsnį, nes ir mano dalia šiek tiek panaši... Tik aš savo uždirbtus dolerius siunčiu ne vaikams, bet... sesers anūkams. Deja, grįžus į Lietuvą paviešėti jie nė karto nepakvietė manęs prie bendro stalo, nė karto nepasakė „ačiū“...“

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.