Įžengęs į šią vietą, vis dar gali užuosti tų sovietinių laikų kvapą, garbinantį Lietuvą okupavusią Raudonąją armiją ir nutylėjusį sovietams nepatogią mūsų šalies istoriją.
Nors nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjo jau daugiau nei 26-eri laisvės metai, Lietuva neatsikratė šio SSRS palikimo.
Liesti kapinių – nevalia
Ar tokiam sovietinę imperiją šlovinančiam, Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos didvyrius garbinančiam memorialui vieta dabar jau nepriklausomoje šalyje?
„Lietuva laikosi tokios politikos – žuvusių karių kapinių nerevizuoti“, – „Bendraukime“ teigė Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.
Jis pasakojo, kad čia palaidoti 684 Sovietų Sąjungos kariai. Anot A. Anušausko, tos kapinės įtrauktos į kultūros vertybių registrą, tačiau jis nesutinka su tuo, jog jose esantis kardo paminklas yra aukštos meninės vertės.
„Čia jau Kultūros ministerija ir KVAD (Kultūros vertybių apsaugos departamentas, – aut. past) turi atsižvelgti į tai, kad sovietinė simbolika (simboliai) jau nebevertinami kaip „vertingosios savybės“.
Tikrai nemanau, kad mes turime kovoti su jau žuvusiais kariais ir atsakinėti principu „akis už akį“. Esame demokratinė valstybė ir skirtingai nuo komunistinio režimo, kuris niekino kapus ir žuvusius karius, mes laikomės kitų principų ir kapinių neliečiame“, – dėstė A.Anušauskas.
Pagerbia „išvaduotojus“
Kasmet sausio 28-ąją prie paminklo raudonarmiečiams Klaipėdoje susirenka kelios dešimtys, kartais – ir kiek daugiau nei šimtas žmonių.
Jie – tai Rusijos Federacijos atstovybių vadovai Lietuvoje, Klaipėdos antihitlerinės koalicijos karo veteranai, jų artimieji, o taip pat – ir tautinių mažumų atstovai.
Būtent 1945 metų sausio 28 d. nacistinės Vokietijos daliniai pasitraukė, o į uostamiestį įžengė Raudonoji armija, kuri per dabar vykstančius minėjimus yra iškilmingai pagerbiama: čia merkiamos gėlės ir sakomos kalbos, o SSRS vis dar prisimenama kaip „išvaduotoja“.
Paminklas – provokacijai
Klaipėdos skulptūrų parkas šiuo metu priklauso miesto savivaldybei, o už jame esančių skulptūrų (tad ir sovietinio memorialo) priežiūrą atsakingas Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius „Bendraukime“ teigė, jog 1990 metų rugsėjį memorialą sovietai galimai panaudojo provokacijai prieš Klaipėdos miesto tarybą, nes siekė, kad ši nesiryžtų nukelti Lenino ir Patrankos paminklų uostamiesčio aikštėse.
„Buvo organizuota akcija. Naktį dažais kažkas išterliojo karių kapinėse stovintį paminklą kariams. Garnizono (karinio dalinio, – aut. past.) vadai kapinėse pastatė ginkluotą sargybą ir neleido nuvalyti paminklo. Buvo galima įtarti, kad tai jų suorganizuota provokacija“, – tikino muziejininkas.
Prievartavo ir žudė be pasigailėjimo
Tačiau sovietų vykdytas „išlaisvinimas“ – su siaubo elementais.
1944 metų spalio 21 diena. Tą dieną puolantys ir nacius vejantys raudonarmiečiai Rutprūsiuose, dabartinėje Karaliaučiaus srityje prie Gusevo, surengė Nemerkiemio žudynes. Kaip rašoma „Vikipedijoje“, tąsyk buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys. Nustatyta, kad buvo išprievartautos 8-12 metų mergaitės ir net 84 metų senutė, kuriai kastuvu nukirsta pusė galvos.
Sovietinio teroro liudininkas, Klaipėdos universiteto dailės katedros vedėjas Linas Julijonas Jankus yra pasakojęs, kad tarybiniai kariai be jokio pasigailėjimo žudė civilius gyventojus, prievartavo moteris.
Skaičiuojama, kad 1944-1949 metais greta Klaipėdos krašto esančioje Karaliaučiaus srityje siautėję sovietai išžudė daugiau nei 300 tūkst. žmonių, 100 tūkst. – deportavo.
Raudonosios armijos teroras, vilnijęs per visą šalį, buvo žiaurus ir negailestingas. Dabar tos armijos kariams Klaipėdoje stovi memorialas, kurį puošia gigantiškas kardo paminklas.
Parkas – ant senųjų miesto kapinių
Klaipėdos skulptūrų parko vietoje prieš Lietuvą užimant sovietams buvo senosios miesto kapinės. Skaičiuojama, kad jose palaidota apie 40 tūkst. žmonių. Amžinojo poilsio vieta pradėta naikinti nuo 1944 metų.
Kapinės buvo niokojamos, plėšiamos, o išrautos tvorelės ir plokštės net naudotos statyboms. Naikindama senąją kultūrą, Sovietų Sąjunga statė savo grobuonišką imperiją.
Ironiška, tačiau netoli memorialo stovi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija, virš kurios durų parašyti iškilmingi Tautiškos giesmės žodžiai: „Ir tiesa, ir šviesa mus žingsnius telydi“.
Panašu, kad tiek tiesos, tiek šviesos pro tą memorialą praeinantiems gimnazistams išties reikia. Jaunajai kartai mokyklose diegiamas patriotizmas, skatinama pilietinė veikla, meilė savo šaliai. Tačiau tai – tik gimnazijų viduje.
Gatvėse vaizdas gali būti ir visai kitoks, nepaisant to, kad Lietuva jau netrukus žengs per 27-erių nepriklausomybės metų slenkstį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
