Jame vaikinas pasakoja apie pagrindinės knygos herojės laukinės mergaitės Saros kelionę į save.
„Grožinė literatūra yra paremta tikrais išgyvenimais. Rašai metaforomis tam, kad paslėptum tikrą savo gyvenimą. Viską, ką jauti, išlieji tomis pačiomis emocijomis. Rašydamas šią knygą, aš pabėgau nuo savo kasdienio gyvenimo“, – pristatydamas „Akmenuką bate“ sakė rašytojas.
Pasipelnyti nesiekia
Žinia, leidyklų pajamos auga, knygų pardavimai didėja, tačiau jas rašantis E.Krocas iš pirmosios savo biografinės knygos „Niekados neleisk man išeiti“, tapusios viešu prisipažinimu apie tai, kad jis yra homoseksualus, neuždirbo nė cento.
Priešingai – net patyrė nuostolių. Vaikinas nesiekia pasipelnyti iš rašymo. Pirmojoje knygoje išguldyta skaudi jo patirtis – būdas padrąsinti jaunus žmones, išgyvenančius panašias emocijas.
E.Krocas socialiniuose tinkluose turi tūkstančius sekėjų, gerbėjų ir kritikų. Juose jis dalijasi savo mintimis apie vienatvę, laimę, troškimus.
Nuovargis
Klaipėdoje vykusios savo antrosios knygos „Akmenukas bate“ pristatyme susirinkusiems sekėjams vaikinas dėstė, kad šios knygos išleidimas išsunkė paskutines jėgas.
„Visko buvo per daug. Tie reikalai su agentais dėl knygos platinimo Lietuvoje, pokalbiai su knygynais, ar jie nori pardavinėti tą knygą, visa biurokratija, reikalai mane taip išvarė iš rašytojo gyvenimo, kad aš jaučiausi labai nusilpnęs.
Pamenu, kad pabudau naktį ir galvojau, kad štai, dabar ta akimirka, kai mano svajoklio gyvenimas susirėmė su tuo organizuotumu.
Aš ėjau į savo vonios kambarį ir nualpau. Atmerkiau akis. Tada tiesiog sau pasakiau: „Edvinai, susiimk ir paleisk viską. Būk savimi. Išgyvenk iki tos akimirkos, kai žvelgsi į žmonių veidus ir stebėsi, kokie visi gražūs, lygūs, skirtingi yra“.
Atsikėliau nuo žemės, nuėjau į savo lovą, užmigau su šypsena ir kitą rytą atsikėliau šypsodamasis, grįžęs į save, pasiryžęs įkvėpti žmonių širdis“, – sakė jis.
Kas yra gyvenimas?
Susirinkusiems klausytojams E.Krocas uždavė netikėtą klausimą: „Kas jums yra gyvenimas?“.
„Viena mergaitė nepasakė to garsiai, bet grįžusi namo parašė: „O man gyvenimas yra kaip jūra“. Savo gražią pusę tarytum bangas mes plukdome į krantą ir žmonės šokinėja per tas bangas, nori jomis mėgautis, o ta pusė, kurios neparodome, pasauliui yra lyg jūros dugnas: visos šukės, kurios pjaustė ir turėjome su savimi, nusinešėme uraganu gilyn“, – filosofiškai dėstė rašytojas.
Akivaizdu, kad savo šukes ir purvą pirmojoje knygoje tarytum į krantą išplukdęs vaikinas savyje ilgą laiką slėpė skaudžią patirtį.
„Meilė nugali viską“
Išleidęs savo pirmąją knygą vaikinas paniro į gyvenimo beprasmybės baimę, nes nutolo nuo šeimos ir jautėsi itin vienišas.
„Tai buvo laikotarpis, kai aš ilgas valandas dirbau. Mažai žmonių pasakytų, ką aš veikiu be knygų rašymo. Aš to nenoriu demonstruoti, nes tai nesu „aš“.
Dirbu sveiktos gyvensenos srityje, bet tai nėra svarbu. Mano saviraiška – kūryba. Noriu parodyti žmones, juos įkvėpti. Man labai trūko žmogaus, kuris mane suprastų. Trūko šeimos. Jaučiausi juos įskaudinęs. Greičiausiai tai buvo abipusė tyla, todėl likau vienas“, – prisiminė išgyvenimus po pirmosios knygos vaikinas.
E.Krocas pasakojo, kad nors buvo sunku vienas kitą suprasti, jis susitaikė su šeima. „Jie sugebėjo mane priimti. Nes meilė nugali viską“, – džiaugėsi jis.
Nustebino klasioko reakcija
Bet įdomu ir tai, kad grįžęs į Lietuvą ir jau nebeslėpdamas savo homoseksualumo vaikinas pajuto kai kurių žmonių šaltį ir net baimę prieiti.
„Nuvažiavau į savo gimtinę Kybartus ir vaikščiojau po prekybos centrą. Pamačiau einantį buvusį klasioką ir jis bandė apsimesti, kad manęs nepažįsta. Pamaniau, ar tikrai gali taip būti, jog pasaulis toks susvetimėjęs – bandai apsimesti, kad tu nesi tu ir užsidėti kažkokią kaukę, savo jausmus paslėpti, būti santūrus, nes tai įskiepyta“, – stebėjosi jis.
„Tas susvetimėjimas mumyse įžiebia labai didelį skausmą – kai didelėje minioje jaučiamės vieni“, – samprotavo rašytojas.
Jautėsi lyg lėlė
Vienatvė graužia. Vaikinas pasakojo, kad rašydamas „Akmenuką bate“ jautėsi prislėgtas ir vienišas. Vieną vakarą į telefoną jis parsisiuntė susitikinėjimų programėlę.
„Aš pradėjau rašinėtis su tais žmonėmis. Pagalvojau, kad aš pabėgsiu nuo tos kasdienybės, kažką rasiu ir praleidęs gerai su kažkuo laiką pasijusiu geriau.
Stengdavausi būti tobulas. Prieš veidrodį nubraukdavau savo ašaras ir sakydavau sau: „Dabar tu eisi į tuos pasimatymus lyg tobula lėlė ir sakysi: „Aš neturiu istorijos, skausmo, mano gyvenime dedasi tik gražūs dalykai“.
Ir grožiu bandai su žmogumi sukurti tobulą pasakų pasaulį. Manęs klausdavo: „Ar myli kažką? Mylėjai?“. Atsakydavau, kad ne, nes tada tas žmogus suprasdavo, kad aš esu ta lėlė, kurios viduje yra tik oras, ji tobulos formos, bet neturi ką duoti. Aš tiems žmonėms lyg perduodavau žinutę, kad nemyliu nieko ir atėjau į šį pasimatymą, nes širdis paruošta jiems“, – kalbėjo E.Krocas
Pabėgo iš pasimatymo
Begalybė pasimatymų neužpildė jauno vaikino širdyje atsivėrusios tuštumos.
„Vieną vakarą įvyko incidentas. Parašiau žmogui. Bet perspėjau, kad neturiu jokios energijos ir aš noriu tiesiog pabūti, pakalbėti. Jis atrašė, kad privažiuos. Įsėdau į automobilį. Buvo labai tamsu. Aš pažvelgiau į jį. Pastebėjau, kad nuotrauka visiškai neatitinka realybės – tai buvo senas, musulmoniškos išvaizdos žmogus, dėvintį skarą ant galvos. Paklausiau jo, kur važiuojame. Jis sako: „Tai tu nejuokavai, nori išties pasišnekėti?“.
Drebėjau lyg drebulė miške. Jis pasakė, kad važiuojame pas jo draugą. Sėdėjau, laukiau, kol mes nuvažiuosime pas tą draugą. Jis sustojo.
Aš atsidariau duris ir pradėjau bėgti. Man net batai nuskrido į šalis. Bėgau visas klykdamas, verkdamas ir šaukdamas. Jaučiau, kad tai taškas“, – prisiminęs skaudžią patirtį, kalbėjo jis.
Akmenukas bate
Būtent ir knygos „Akmenukas bate“ pagrindinė herojė Sara – maža, trapi, laukinė mergaitės, ieškanti kelio į save.
„Tai bėgimas nuo savęs ir tuo pačiu savęs ieškojimas kituose. Lyg tik priklausymas kitam – garantija būti mylimam. Tai knyga apie akmenuką bate, kurį kiekvienas nešiojamės. Nes galbūt būti mažyčiam ir nereikalingam nėra pabaiga. Nes galbūt, kai tu pralaimi, tu laimi laisvę. Tai išpažintis apie meilės trūkumą, laimės ir gyvenimo pilnatvės ieškojimą aplinkkeliais, tikėjimą, kad žmogų padaryti laimingu gali tik kitas žmogus. Ir supratimą, kad viskas prasideda ne nuo kito, o nuo savęs.
Tik pats save pamilęs tokį netobulą, purviną, parkritusį, tačiau atsistojusį, purvus nusivaliusį ir tame virsme žmogumi tapusį, galėsi mylėti ir šalia esantį. Tokių Sarų šimtai... Tūkstančiai arba viena. Jos vaikšto tarp mūsų laukdamos, kol bus kažkieno meile pagydytos, nežinodamos, kad išgydyti gali tik pačių meilė sau“, – knygą komentuoja Neringa Baltramontaitienė, Edvino sielos sesuo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
