Jaunasis Klaipėdos žurnalistas Mantas Bučnys, reportažui nufotografavęs NATO karinio laivo techniką, tokios karių reakcijos nesitikėjo.
Tą dieną vaikiną persmelkusi baimė ir įtampa – tik vienas pavyzdžių, parodančių, į kokias sudėtingas situacijas dirbdamas savo darbą jis yra patekęs.
„Reikia daug drąsos“, – lrytas.lt skilčiai „Bendraukime“ apie savo patirtį pasakojo 17-metis „Lietuvos ryto“ fotokorespondentas, parengęs ne vieną reportažą iš žiaurių avarijų vietų ir įvykių, kuriuos fiksuoti ir pranešti visai šaliai tenka žaibiškai.
Pirmasis interviu – su meru
Drąsa jis išties pasižymi. Nuo 15-os metų žiniasklaidos virtuvėje besisukantis klaipėdietis kalbėjo, kad vos gavęs darbą „Lietuvos ryte“, kartelę sau pakėlė labai aukštai – paskambino pačiam Klaipėdos miesto merui Vytautui Grubliauskui ir paprašė duoti interviu.
Ryte rašiau klausimus. Taip jaudinausi! Nežinojau, ko klausti. Net nežinau, ar gavosi išties geras reportažas – net nufotografavau ne taip“, – prisiminęs vieną pirmųjų savo blynų juokėsi publikaciją „Klaipėdos meras: „Didžioji mano pergalė buvo ne kova rinkimuose“ parengęs jaunasis žurnalistas.
Sulaikė NATO kariai
Straipsnį apie uostamiesčio merą parašęs vaikinas tikriausiai tąkart nesitikėjo, kad teks ištverti ir kur kas sudėtingesnes situacijas. Diena, kai M.Bučnį sulaikė kariai, jam įsiminė ilgam.
„Man buvo šokas. Kai tikrino, turėjau apie tris ar keturias valandas laukti.
Prie manęs privažiavo danų karo policija. Sakau: „Laba diena“ (juokiasi, – aut. past.). Jie pasakė, kad dabar važiuosiu su jais. Pamaniau – nenoriu sėsti! Nuėjau prie visų žurnalistų. Prie manęs atvyko danų, lietuvių karo policijos, ėmė aiškintis, kokius duomenis turiu. Turėjau pasirašyti. Mane tikrino. Aš stovėjau raudonas iš tos baimės ir nežinojau, ką daryti.
Kariai pasitarė. Išvyko į karių poligoną ištirti fotoaparato kortelių. Vienas karininkas man pasakė: „Jie gali sunaikinti ir tavo fotoaparatą“. Bet po to nuramino informavęs, kad tada nupirktų kitą.
Lijo. Buvo vėjas. Su tuo karinininku prabuvau tris, gal keturias valandas. Jie elgėsi su manimi draugiškai. Tiesiog jie turėjo taip pasielgti. Aš nufotografau, ko viešinti nebuvo galima – ginklus, kulkosvaidžius ir kt.“, – kalbėjo 17-metis fotokorespondentas.
Svajonė – karštieji pasaulio taškai
Paklaustas, ar drįstų vykti į karštuosius pasaulio taškus, vietas, kur liejasi žmonių kraujas ir bet kurią akimirką gali pabirti kulkos, driokstelti sprogmenys, M.Bučnys į klausimą atsakė net nesudvejojęs: „Žinoma!“
Jis prisiminė, kad kartą karių poligone buvo išbandomos raketos ir vienai jų šovus aukštyn į jūrą, iš rankų iškrito fotoaparatas.
„Dariau fotoaparate nustatymus. Staiga iššovė! Net nesitikėjau. Iš rankų iškrito fotoaparatas. Gerai, kad buvau atsitūpęs, nesudaužiau savo technikos“, – šypsojosi vaikinas.
Bėga šiurpuliai
M.Bučnio parengtuose repotažuose – vaizdai, nuo kurių bėga šiurpas. Įvairiose avarijos vietose dirbęs, žuvusių, sužeistų, šoko ištiktų žmonių matęs vaikinas sakė, kad žurnalisto darbe svarbu valdyti savo emocijas.
„Kai tai fiksuoju, jaučiuosi tarytum būčiau to dalis. Yra atsakomybė, nes mano nuotraukas matys daug žmonių. Tai verčia stengtis.
Buvo daug iššūkių – kaip fotografuoti, kai lyja, tamsu, valyti fotoaparatą nuo vandens ir tą pačią akimirką fiksuoti kiekvieną svarbią sekundę“, – sakė jis.
„Kartais jaučiu baimę, nerimą, šaltį. Tiesa, emocijos slopsta. Jautriai reagavau tik iš pradžių“, – apie patiriamus išgyvenimus kalbėjo M.Bučnys.
Priėmė iššūkį
Kartą į Klaipėdą anksti ryte pro uosto vartus sudėtingomis oro sąlygomis turėjo įplaukti dujovežis, kurį sunku fiksuoti, bet žurnalistas nepabūgo šio išbandymo.
„5 ryto visiškai nieko nesimato. Žurnalistai mane perspėjo, kad mano technika nepatemps, portalas paprašys kito fotokorespondento atlikti darbą“, – įvykio išvakares prisiminė M.Bučnys.
„Kėliausi ketvirtą ryto. Atvažiavau į vietą. Nufotografavau. Ta nuotrauka tapo pagrindine“, – prisiminė perspėjimo nepabūgęs vaikinas.
Fotoaparatas rankose – nuo penkerių
M.Bučnys pasakojo, kad jo rankose fotoaparatas – nuo penkerių metų. Jis juokėsi, kad kai kurie po jo prisilietimo – nebeveikė.
„Rimtai fotografuoti pradėjau, kai ėjau į penktą klasę“, – sakė jis.
Vaikino aistrą fotografijai pajuto ir jo tėvai, padovanoję jam fotografijos kursus, kainavusius 110 eurų. Tiesa, M.Bučnys save vadina savamoksliu, mat kursais nusivylė – nesužinojo beveik nieko naujo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
