Šalia savo mamos stovi šviesiaplaukis garbanotas berniukas. Motina šypsosi apkabinusi vaiką. Tai – nostalgiška garsaus Lietuvos žurnalisto vaikystės nuotrauka, kuria jis pasidalijo šį rugpjūtį savo „Facebook“ paskyroje.
Retas įtartų, kad šis kadras gali slėpti vėliau garsiu tapusio vyro vaikystės dramą.
Tėvas mušdavo
„Mano tėtis su manimi buvo labai griežtas. Šiais laikais tikriausiai juo būtų susidomėjusios vaikų teises ginančios institucijos“, - sakė jis.
Šiais išgyvenimais jis pasidalijo viešėdamas Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“ surengtame susitikime su savo skaitytojais, gerbėjais ir kritikais.
Susirinkusiai miniai jis pasakojo, kad jo tėvas niekada nepripažino klaidų.
A.Užkalnis kalbėjo, kad būdamas vaiku, iš tėvo spaudimo patyrė neįtikėtinai daug, o pagyrų beveik negirdėjo.
Tiesa, galima suprasti, kad žurnalistas tokią savo gyvenimo patirtį įvardija kaip naudingą, nes apie tai prabilo paklaustas, kokie žmonės padarė įtaką, jog jis įgyvendintų savo dar vaikystėje užsibrėžtus tikslus.
Mamos pamokos
„O mano mama man rečiau duodavo patarimų, kuriais galėčiau pavadinti naudingais, bet vienas, įsirėžęs į atmintį. Man mama liepė niekada nesiskųsti. Ji sakė, kad kai skundiesi, tavęs niekas nemėgsta. Ji pasakė: „Tavo problemos yra niekam neįdomios. Su jomis tvarkykis pats ir niekam apie jas nepasakok. Tada tave žmonės mylės ir gerbs“. Manau, kad tai auksinis patarimas“, - pridūrė publicistas.
A.Užkalnis pasakojo, kad dažniausiai „zyzdavo“ universiteto laikais.
Vienas labai rūpimų dalykų man – uždirbti pinigų. Taip išėjo todėl, nes mano tėvai buvo labai skirtingi, nors abu dizaineriai, baigę Vilniaus dailės akademiją (tada vadinosi Vilniaus dailės institutu).
Jie buvo skirtingi, nes tėvas ėjo nuo darbo prie darbo, niekur nepritapdavo, jam visur buvo didelė neteisybė, todėl trenkdavo durimis, pasiųsdavo visus, išeidavo ir susirasdavo kitą darbą. O finansinį stabilumą šeimoje užtikrino mama. Ji buvo vyriausia dailininkė modeliuotoja tuometiniame didžiausiame P.Eidukevičiaus moteriškų batų fabrike Vilniuje.
Pamenu, kad mano tėvas buvo „hipis“ ir blaškėsi, o mama uždirbo pinigus“, - pasakojo žurnalistas.
Tėvas – idėjinis žmogus
Sakydamas žodį „hipis“, garsus vyras pažvelgė į minią. Neįtikėtina, kad tais laikais komunistinėje ir, žinoma, „teisingiausioje“ pasaulyje šalyje Sovietų Sąjungoje buvo galima nors nosies krašteliu suuosti su visuomenės gyvenimo normomis nesutinkančių, ekstravagantiškų žmonių.
„Mano tėvas buvo Dailininkų sąjungos narys. Jai buvo pastatyta 12 ar 15 prabangių butų su kūrybinėmis dirbtuvėmis Vilniuje, Šilo gatvėje, prie pušyno. Ten visa dailininkų sąjunga buvo kone perkandę vienas kitiems gerkles už tai, kas tuos butus gaus. Dailininkų daug. Visiems kažkur gyventi reikia. O juk ten ir pušynas, ir dirbtuvės... Ir vienas tokių žmonių, gavusių leidimą ten gyventi, buvo mano tėvas.
Mano mama niekada jam neatleido už tai, kad jis atsisakė. O žinote, kodėl jis tai padarė? Todėl, nes jei jis paims, o kitas negaus, nebus po lygiai“, - juoko proveržį sukėlusią istoriją pasakojo A.Užkalnis.
Įdomu ir tai, kad garsaus vyro tėvas atsisakė ne tik buto, bet ir automobilio, kuriam gavo paskyrą. Kodėl? Ar išgyveno dėl tų, kurie to paties negaus?
„Ne, ne todėl. Priežastis - automobilis teršia gamtą“, - dar vieną minią juoktis privertusį faktą apie savo „hipį“ tėvą pasakė A.Užkalnis.
Sumenkino tikslus
Rašytojo gyvenime jis užėmė svarbų vaidmenį siekiant gyvenimo tikslų. Tiesa, publicistas atvėrė dar vieną skaudulį.
Ir mano tėvas, kuris buvo smarkus ir ūmaus būdo žmogus (dabar žinote, iš kur aš toks), surado šį raštelį ir man gerokai davė velnių. Sako: „Tu čia ne šūdus visokius planuok. Jis, matai, per 20 metų anglų kalbą išmoks tobulai. Tu pažiūrėk, kokie tavo pažymiai. Eik ruošti pamokų ir susitvarkyk kambarį!“ Taigi, mano tėvui tas raštelis nepatiko. Bet aš užsiėmiau svajonėmis“, - sakė A.Užkalnis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
