Nuotykiai, kuriuos galime patirti, niekada nesibaigia, jei mes jų ieškosime su plačiai atmerktomis akimis.
Kelionė į Kanadą
Dabar, pasitelkiant reaktyvinius lainerius, kelionės tapo greita ir malonia daugelio mėgstančių keliauti žmonių kasdienybe.
Tolimiausia mano kelionė – į Vakarų pusrutulį per dešimt laiko juostų – į Kanados Vakarų pakrantę.
Didžiulis Kanados aviakompanijos „Air Canada“ aerobusas, sunkiai atsiplėšęs nuo pakilimo tako Paryžiaus Šarlio de Golio aerouoste, perkirtęs Britų salas pasuko Atlanto vandenyno link. Visą laiką stengiuosi atsisėsti šalia iliuminatoriaus, kad galėčiau pasižvalgyti į žemę iš aukštybių.
Skridome į Šiaurės vakarus, todėl „vijomės dieną,“ kuri tarsi stabtelėjo mūsų palūkėdama. Žemės sukimosi apie savo ašį (žvelgiant iš Š. Ašigalio – prieš laikrodžio rodyklę) greitis apie 1700 kilometrų per valandą.
Tuo tarpu lainerio kreiserinis greitis kiek mažesnis. Dėl to laiko tėkmė tarsi sulėtėjo, o diena mums pailgėjo. Iš Paryžiaus išskridome 14.40, o Vankuverio aerouoste nusileidome apie 16 valandą.
Vaizdas iš aukštybių
Po keleto valandų skrydžio baigėsi nuobodžiai pilkas Atlanto vandenyno vaizdas. Netrukus pamatėme fantastiškas, tačiau labai nykias Grenlandijos salos ledo dykumas.
Paslaptingos sniego ir ledo kalnų viršūnės atrodė tarsi išplaukusios iš garsaus rusų dailininko Nikolajaus Rericho drobių. Šios milžiniškos salos pakrantėse šen bei ten matėsi retos gyvenvietės, o vandenyne plūduriavo ledkalniai.
Netrukus jau skridome virš šiaurės Kanados. Apačioje nusidriekė begaliniai tundros plotai, išraižyti įlankų įlankėlių ir prisėti nesuskaičiuojamos daugybės ežerų. Šie bekraščiai plotai, atrodo, neapgyvendinti, nes nesimatė jokių civilizacijos požymių.
Tik pasiekus taigos zoną vaizdas pasikeitė. Didžiulius miškų plotus čia išraižė upės ir gilūs kanjonai. Jau atsirado ir pirmi civilizacijos požymiai – retos gyvenvietės ir upių slėniuose tarytum žalčiai vingiuojantys keliai.
Persiritę per Uolinių kalnų keteras pamatėme Vankuverio dangoraižius. Tolėliau vakarų kryptimi už didžiulės Vankuverio salos jau buvo galima įžvelgti Ramiojo vandenyno krantą.
Vankuverio gyvenimas
Vankuverio sala skiria miestą nuo vandenyno. Iš Pietų į Šiaurę ši sala driekiasi apie 450, o iš rytų į vakarus – apie 75 km.
Didžiausias Kanados Britų Kolumbijos provincijos miestas Vankuveris išsidėstęs Freizerio upės deltoje. Iš rytų pusės jį patikimai saugo miškais apaugę kalnai.
Senojoje miesto dalyje yra unikalus garinis laikrodis. Koks jo veikimo principas, taip ir nepavyko nustatyti. Priemiesčiuose vyrauja lengvo tipo mediniai karkasiniai namai, kurie greitai pastatomi ir atsparūs žemės drebėjimams. Tai – vieno-dviejų aukštų, lengvų konstrukcijų puošnūs kotedžai.
Miestą sudaro 10 rajonų, kurie išsidėstę atokiai vienas nuo kito, tačiau nepatogumų nesijaučia, nes visuomeniniu transportu: autobusais, metro ant estakados (Sky train) ir jūrų autobusu (Sea bus) galima patogiai ir greitai pasiekti bet kurį miesto rajoną.
Piko valandomis (ryte iki 9 val., o vakare po 18.30) bilietas kainuoja dvigubai brangiau, nei kitu laiku. Taip apsisaugoma nuo spūsčių viešajame transporte. Nežinau, ar dirbantiesiems kas kompensuoja tą skirtumą. Bilieto galiojimo laikas – 1,5 val. Per tą laiką, naudojantis viena ar visomis minėtomis transporto priemonėmis, galima pasiekti bet kurį miesto rajoną.
Pačiame miesto centre švartuojasi milžiniški kruiziniai laineriai. Iš šalia esančios jūros įlankos į padangę beveik kas minutę kyla hidroplanai ir sraigtasparniai su turistais, trokštančiais iš paukščio skrydžio pasižvalgyti po vaizdingas apylinkes ir kalnus.
Išskirtinis Vankuverio bruožas – natūralių, kruopščiai prižiūrimų parkų gausa. Jie žaliuoja kiekviename miesto rajone. Čia įrengti takai dviratininkams ir pėstiesiems, aikštelės riedlentininkams, tenisininkams, traukinukai ir žaidimų aikštelės vaikams.
Didelis Stanley parkas yra netoli miesto centro. Jį juosia 10 km ilgio takas pėstiesiems ir dviratininkams. Unikalus, kabantis „Liūtų vartų“ tiltas miesto centrą jungia su šiaurine dalimi, kuri išsidėsčiusi priekalnėje.
Kolega prof. Karolis pakvietė paviešėti jų šeimoje. Automobiliu jis atvažiavo į Horse shoe (Arklio bato) prieplauką. (Čia daug indėnų vietovardžių}. Jūrų keltas per 1,5 valandos įveikė įlanką ir prisišvartavo Nanaimo miesto prieplaukoje, Vankuverio saloje.
Mažos gyvenvietės ir jaukūs pakrančių miesteliai susitelkę rytinėje ir pietinėje salos dalyje. Vakarų pakrantė retai apgyvendinta. Čia daug kilometrų tęsiasi laukiniai, tušti paplūdimiai – banglentininkų ir ramybės mėgėjų rojus. Juos skalauja Ramiojo vandenyno bangos. Turistai čia važiuoja stebėti banginių.
Vankuverio sala, tarsi savotiškas gamtos rezervatas. Didžioji jos dalis apaugusi miškais. Čia galima sutikti lokį ar kitą miško žvėrį ne aptvare, o laisvėje. Centrinėje salos dalyje stūkso neaukšti (iki 2000 m.) kalnai. Daug ežerų ir upių, todėl čia puikios sąlygos žiemos sporto ir kalnų turizmo mėgėjams.
Lietuvių gyvenimas
Nuvažiavę rytine pakrante kelias dešimtis kilometrų, pasiekėme Komoks (Comox) miestelį. Čia gyvena Karolis. Jų namas beveik ant įlankos kranto. Medinis, modernus poros aukštų pastatas sublokuotas su erdviu garažu. Tačiau trys jų automobiliai ir jūrų kateris tame garaže netelpa, todėl kateris ir visureigis stovi po atviru dangumi.
Mokslus Karolis baigė Vokietijoje. Su šeima jis ten atsidūrė 1941 metais. Vėliau jie persikraustė į Angliją ir apsigyveno Bristolyje. Čia Karolis apgynė tris mokslo darbus ir įgijo farmakologo specialybę. 1969 m. šeima persikėlė į Kalgario (Calgary) miestą Kanados vakaruose.
Čia jis 20 metų ėjo atsakingas pareigas. Kaip vėliau paaiškėjo, šis solidaus amžiaus žmogus ne tik farmakologas, profesorius. Jis taip pat aistringas žvejys, medžiotojas, vyndarys ir muzikantas.
Pirmą kartą jį sutikau dar 1976 m. Vilniuje. Tada jis buvo atvykęs į universitetą su dukra Aldona, kuri buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą, o gal jau studijavo. Čia verta prisiminti anos sistemos keistenybes.
Vieną dieną, kuomet Karolis buvo užsiėmęs universitete, jo dukrą pakviečiau nuvykti iki Žaliųjų ežerų. Tada mes turėjome automobilį „Žigulį.“ Kitą dieną mano šefas manęs klausia: „Kodėl vežei Karolio dukrą prie ežero, kas leido?“
Pasirodo, automobilį sekė kagebistai. Juk tais laikais užsieniečiams buvo draudžiama be leidimo išvykti iš Vilniaus. Laimė, kad daugiau manęs niekas apie šią išvyką neklausė, todėl pavyko išvengti nemalonumų.
Lietuvio pomėgiai
Vieną dieną išplaukėme į jūrą Karolio kateriu. Jis mane mokė žvejybos meno, pasakojo ir rodė, kaip gaudomos lašišos, kaip jos aptinkamos echalotu. Šis prietaisas būtinas, nes lašišos plaukioja prie jūros dugno. Nustačius jūros gylį, į vandenį nuleidžiamos blizgės su kabliukais ir laukiama, kol žuvis užkibs. Deja, tą kartą mums nepavyko to momento sulaukti...
Karolis staiga susigriebė, kad pamiršo išimti man leidimą žvejoti, todėl jis neturėjo teisės su manim išplaukti į žvejybą, nes Kanadoje gamtosaugos reikalavimai labai griežti, o baudos drastiškos. Teko atgal grįžti be nieko... Tačiau nuostolio nepatyrėme, nes jų namuose dar buvo rūkytų ir sūdytų lašišų nemenkos atsargos.
Pokalbiai prie naminio vyno
Nemažiau įdomus ir kitas Karolio pomėgis – vyndarystė. Kadangi pats esu vyndarys, šioje srityje mes galėjome pasidalinti patyrimu. Prieš tai atsiprašęs už nepagarbų elgesį su mano mėgstama ir gerbiama patalpa, Karolis parodė vyno sandėlį, kurį jis įrengė... saunoje!
Ant lentynų sustatytos didžiulės plastikinės talpos, sklidinos baltojo ir raudonojo vyno. Patalpos kampe – įmantrus įrenginys buteliams plauti ir džiovinti. Vynuogių Karolis neaugina. Jų sultis jis perka parduotuvėje, nes saloje yra nemažai vynuogynų. Degustacijos metu teko patirti, kad jo vynas beveik prilygsta ispaniškam ar itališkam vidutinės rūšies vynui. Pokalbiai prie stalo vyko anglų kalba, nes Karolio žmona lietuviškai nebekalba.
Sutiko tris išeivius
Karolis čia turi ir pasekėjų-bendraminčių. Kitą dieną nuvykome į netoliese gyvenančio Leo ūkį. Leo, tautiečių vadinamas Leonu – tikras ūkininkas. Jis augina kiaules ir vištas. Nedideliame laukelyje geltonuoja kukurūzų burbuolės.
Gretimame sklype auga labai keistos bulvės: nedidelės, geltonos, pailgos formos. Sakoma, kad jos labai tinka salotoms. Leonas taip pat vyndarys. Jis padovanojo knygutę apie vyno gamybą ir vyno mielių.
Pavežti mane į Vankuverį Karolis neturėjo laiko, o paleisti vieno nenorėjo. Jis surado genialią išeitį: paskambino senam bičiuliui Henrikui ir sutarė, jog šis mane pasitiks Horse shoe prieplaukoje.
Tačiau kaip man jį pažinti, juk mes vienas kito nesame matę? Karolis man įteikė vietinį laikraštį „Vancouver Sun“ ir išlipus iš kelto liepė jį laikyti dešinėje rankoje. Taip ir padariau. Netrukus prie manęs prisiartino vyras ir pasisveikino lietuviškai.
Šis solidaus amžiaus malonus žmogus mane atvežė į viešbutį. Pakeliui trumpai sustojome bare ir išgėrėmė po bokalą. Jis papasakojo savo istoriją. Henrikas turi jauną žmoną Gražiną, kurį atvyko iš Lietuvos. Sakė, jog turi žemės sklypą Las Vegase.
Šie trys išeiviai iš Lietuvos tolimojoje Kanadoje atsidūrė po karo. Atrodo, kad jie šioje žemėje įleido šaknis visam laikui. Jų vaikai čia baigė mokslus ir sukūrė mišrias šeimas, todėl lietuviškai daugelis jau nešneka.
Karolio dukra – pedagogė, šiuo metu gyvena JAV San Diego mieste, o sūnus – Vankuverio salos sostinėje – Viktorijoje. Ne už ilgo jų šeimos praras savo lietuvišką identitetą, o vėliau ir ryšį su tėvų ir senelių žeme. Toks pat likimas laukia ir daugelio mūsų naujųjų – ekonominių emigrantų.
Indėnų žemėje
Vieną popietę su Karoliu išsiruošėme į netoliese esančią Kvadro salą. Čia yra unikalus indėnų buities muziejus. Eksponuojamos iš storų medžio kamienų išskaptuotos valtys, kurias indėnai naudojo žvejybai.
Daug buities apyvokos įrankių, ginklų ir labai originalių medžio skulptūrų – totemų, išmargintų ryškiomis spalvomis. Didesni totemai netilpo patalpose, todėl jie, įkasti į žemę, tarsi milžiniški sargybiniai, stūkso lauke. Nedidelėje parduotuvėje galima įsigyti indėnų rankų darbo žalvarinių, medinių ir odinių suvenyrų.
Kanados vakarų pakrantės indėnai skiriasi nuo savo gentainių, kurie gyveno prerijose. Jie sėslesni, todėl statėsi namus iš storų rąstų. Tuo tarpu prerijų indėnai klajodavo. Jie gyveno kilnojamuose vigvamuose (smailiaviršūnėse palapinėse iš bizonų odos). Kitas jų skiriamasis bruožas turėjo nemažos reikšmės jų likimui. Kanados vakarų pakrančių indėnai buvo atsparesni pragaištingai alkoholio įtakai. Jų tarpe yra nemažai verslininkų, kultūros darbuotojų ir politikų.
Kanados Britų Kolumbijos vakarų pakrantę veikia šilta Kurosivo srovė, todėl žiemos čia beveik nebūna. Turistus ypač vilioja nuostabi šio krašto gamta. Jūros salų ir įlankų labirintai, žmogaus rankų nepaliesti miškai ir neaukšti kalnai pritraukia daug žmonių iš viso pasaulio. Išėję į pensiją kanadiečiai dažnai persikelia gyventi į Vankuverio salą.
Į kalnus – pėstute
Kaip jau minėta, į rytus nuo Vankuverio stūkso neaukštų (1000–2000 m.), apaugusių miškais kalnų keteros. Į jų viršūnes nutiesti elektrinių keltuvų lynai. Mėgėjams kopti pėsčiomis įrengti specialūs, kruopščiai pažymėti ir gerai prižiūrimi takai.
Nedidelė mūsų grupė savaitgalį patraukė į tuos kalnus. Nors iki pat papėdės galima nusigauti visuomeniniu transportu, mes sumanėme eiti pėsti. Taip galima kur kas daugiau pamatyti ir patirti.
Neplatus, lygus asfaltuotas kelias palaipsniui kilo vis aukščiau ir aukščiau. Abiejose pusėse medžių paunksmėje skendi tvarkingi, terasose išsidėstę, šviesiai pilka arba melsva spalva nudažyti mediniai kotedžai, kavinukės, restoranėliai.
Kairėje pusėje, giliame kanjone čiurlena veržli kalnų upė, prie kurios įsikūręs indėnų buities muziejus Capilano. Per kanjoną, svaiginančiame 76 metrų aukštyje, virš upės nutiestas kabantis 148 m. ilgio tiltas. Čia nuolatos plūsta minios turistų. Tie, kurie nebijo aukščio, vaikšto ir supasi kartu su horizontaliai ir vertikaliai siūbuojančiu tiltu, žvelgdami į apačioje šniokščiantį upės vandenį. Jausmas neišpasakytas!
Galiausiai pasiekėme Grouse (Tetervino) kalno papėdę, prie kurios prisiglaudęs mažas restoranėlis ir kelios suvenyrų parduotuvėlės. Iš čia prasideda žygis į viršukalnę: keltuvo kabinoje arba pėsčiomis. Vienintelis pasirinkau pastarąjį kelią.
Norėjosi išbandyti save, nes Krymo ir Kaukazo kalnuose jau senokai teko kopti. Kad turistams būtų patogiau ir saugiau kopti, labai stačiose kalno šlaito vietose iš medžių rąstų įrengtos pakopos,o vietomis prarajos atitvertos storomis virvėmis. Kopimas į 1155 m. aukščio kalno viršų užtruko 67 minutes, o nusileidimas – 40.
Užkopęs į viršukalnę, restorane sutikau bendražygius. Išgėręs bokalą (buvau suprakaitavęs, kankino troškulys) ir truputį atsikvėpęs, tuo pačiu taku leidausi žemyn. Po to keletą dienų lipti laiptais buvo tikra kančia, nes labai skaudėjo kojų raumenis.
Aplankė Sietlą
JAV siena yra visai netoli nuo Vankuverio, todėl iš anksto buvome pasirūpinę šios valstybės vizomis. Išsinuomoję autobusiuką, nutarėme aplankyti Sietlą.
Pasienyje įvažiavimą į JAV reguliuoja šviesoforai. Kelias išsišakoja į daugelį lygiagrečių atšakų. Vairuotojai privažiuoja šviesoforą ir sustoja. Kai kurie stabteli tik trumpam. Įsijungus žaliam signalui, jie važiuoja toliau. Kiti pastovi kiek ilgiau.
Kanadiečiai, matyt, čia traktuojami beveik kaip savi. Tuo tarpu mes turėjome išlipti iš autobuso ir pateikti dokumentus pasienio pareigūnams. Procedūra užtruko kelias dešimtis minučių.
Atvykę į miestą, pirmiausiai pakilome į apžvalgos bokštą Kosmoso adata (Space needle). Iš jo puikiai matosi miesto panorama, jūros įlanka ir apylinkės. Pietryčiuose matosi ugnikalnis Rainier. Iki jo 87 km. Netoliese prasideda vienbėgio metro (Monorail) linija, kuri kerta miesto centrą.
Mieste įsikūrusi „Microsoft“ kompanija, knygų prekybos gigantas „Amazon“. Čia gaminami garsieji laineriai Boeing. Fremonto kvartale įsikūrę menininkai, muzikantai ir įvairiausi keistuoliai. Įdomiausia, kad šiame mieste stūkso Lenino paminklas. Vietinis menininkas jį atsigabeno iš metalo laužo bazės Slovakijoje. Miestas pavadintas vienos indėnų genties vado Sietlo garbei.
Kaip bebūtų liūdna, tačiau visos kelionės turi pabaigą. Laikas ir mums grįžti į gimtinę, kurios jau spėjome pasiilgti. Ne veltui sakoma: visur gerai, tačiau namuose geriausia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
