Mūsų žygio tikslas: aplankyti dvejus bunkerius, esančius girioje. Žygio metu nešėme „Vyturio“ progimnazijos vėliavą kartu su Lietuvos istorine vėliava, taip pagerbdami partizanus.
Leidosi partizanų taku
Lietuvos partizanai – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944–1953 m. Eidami išgirdome istoriją, kaip viskas vyko, kas su kuo kariavo, kaip kariavo (ne tik istorinių faktų, bet ir faktų iš kasdieninio partizanų gyvenimo bei buities).
Manau, tai ugdo pilietiškumą ir istorijos pažinimą, buvome žingeidūs, klausėme ir ieškojome atsakymų. Eidami miško taku stabtelėjome, nusukome į miško gilumą, kur išvydome koplytstulpį su berymančiu lietuvišku Rūpintojėliu.
Net nustebome, kuomet išgirdome, jog dievdirbių iš medžio amatas nuo 2001 m. yra įtrauktas į Pasaulinį žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų (UNESCO) sąrašą. Grįžome į kelią ir toliau tęsėme kelionę bunkerių link.
Eidami dainavom liaudišką dainą, šnekėjomės įvairiomis temomis, džiaugėmės geografijos mokytojo Egidijaus Mockūno išprovokuotomis diskusijomis, kuriose pasijutome lygiaverčiais su mokytoju, ir galiausiai, įveikę nemenką atstumą, atsidurėme prie pirmojo bunkerio.
Pažintis su bunkeriais
Įlindome į jį, kur šlapia ir drėgna, virš galvų grybai auga. Fizikos ir matematikos mokytojas Ramūnas Masilionis bunkeryje papasakojo trumpai apie jį, apie tai, kaip partizanai slėpdavosi juose.
Šalia bunkerio partizanų atminimui pastatytas medinis kryžius, sukurtas jų bendražygio pumpėniečio Juozo Tamulionio. Bunkerį šioje vietoje Žaliosios girios partizanai iškasė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“.
1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas– Vyturys (gal ir sutapimas, bet mes esame iš „Vyturio“ mokyklos). Susišaudymo su rusų garnizono kareiviais metu žuvo dar vienas į būrį įvykio išvakarėse atėjęs nežinomas partizanas, kiti laimingai pasitraukė. Prie šio bunkerio pastatyto kryžiaus – uždegėme žvakutę ir pagerbėme tylos minute žuvusius partizanus.
Pailsėję ir užkandę patraukėme keliuku iki antrojo bunkerio. Eidami takeliu po kelių kilometrų dešinėje išvydome kryžių. Jis buvo pastatytas stribų nukankintam toje vietoje ūkininkui – partizanų ryšininkui ir rėmėjui Juozui Mikniui atminti. Pagerbę jį tylos minute ir uždegę žvakutę, žygiavome toliau.
Antrąjį bunkerį radome sunkiau. Tai buvo partizanų vadavietė. Šis bunkeris įrengtas 1948 m. Žaliojoje girioje, netoli Druciškių kaimo. Susprogdintas nebuvo, sunyko savaime. Bunkeris buvo viena iš partizanų vado Povilo Žilio – Klevo štabaviečių. Partizanai priklausė Žaliajai rinktinei, Vyčio apygardai. Atstatytas 2003 m. Atstatymo iniciatoriai ir vykdytojai – Algio Kalvėno vadovaujami Pasvalio šauliai. Bunkeris išskirtinis, nes turi atsarginį išėjimą. Šis bunkeris be tragiško likimo, nes šalia jo niekas nežuvo.
Pamėginkite įsivaizduoti: jūs nusileidžiate į bunkerį, aplink šlapia ir drėgna, sėdite ir laukiate, kol kas nors duos ženklą, jog saugu eiti, atsarginis išėjimas siauras ir žemas. Manau, tokiomis sąlygomis ne visi išgyventų, o šitaip gyvendami partizanai mus gynė nuo Sovietų Sąjungos kareivių, kovojo už mūsų laisvę.
Tad manau tokie žygiai ugdo vaikų pilietiškumą, kūrybingumą, ir norą apie savo valstybę sužinoti daugiau. Ačiū mokytojams už galimybę ne tik išjudinti raumenis, bet ir už tai jog tą dieną galėjome prisiliesti prie istorijos gyvai, ją pajusti ir suprasti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
