Sūnui iškvietė greitąją
Praėjusią savaitę po darbų nuvykau į Naisius sutvarkyti ūkio reikalus tėvų namuose. Netikėtai sulaukiau žmonos skambučio. Atsiliepęs telefonų negalėjau suprasti, ką žmona sako. Girdėjau tik verkimą, klyksmą, taip pat, dukrelės verkimą. Supratęs, kad namuose atsitiko tikrai baisi nelaimė, puoliau skambinti pagalbos numeriu. Kai grįžau į namus, net dabar neprisimenu. Radau du greitosios pagalbos automobilius. Įlėkęs į kambarį pamačiau savo mažąjį sūnelį paguldytą ant neštuvų, verkiančią dukrelę, žmoną.
Žmona, likusi namie viena, nuėjo sudėti skalbinius į vonios kambarį, tuo metu abu mano vaikeliai buvo virtuvėje, prie šaldytuvo dėliojo magnetukus. Staigiai dukrai įbėgus į vonios kambarį žmona suprato, kad kažkas negerai sūnui. Nubėgus į virtuvę pamatė ant žemės gulintį sūnų, jį pakėlė. Pakėlusi suprato, kad kažkas atsitiko – sūnus buvo be sąmonės, lūpytės mėlynos, perbalęs, nekvėpavo. Visa laimė, kad nepasimetusi ji vaikišku mažu plastikiniu žaislu pražiodė sūnų, ištraukė liežuvį, ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą.
Sūnus atmerkė akis, nusišypsojo ir vėl prarado sąmonę. Atvykę medikai išvežė sūnelį į ligoninę. Su žmona vykome paskui greitosios pagalbos automobilį. Priėmime, prie durų, jau laukė medikai. Žmona visos keliones metu verkdama sakė, kad nesupranta, kas nutiko, gal dukrytė pastūmė ir virsdamas sūnus užsigavo.
Namo grįžo su pareigūnais
Po to prasidėjo „linksmoji dalis“... Net nespėjusi sužinoti, kas yra sūneliui, prie manęs su žmona įsiveržė policijos pareigūnas ir liepė kartu su juo vykti namo, kadangi jis turi apžiūrėti įvykio vietą. Pareigūnas patikino, kad nebijotume, kad pats augina vaikus, ir tik atlieka, kas jam yra nurodyta. Nufotografavo visus kambarius, namą iš išorės ir paėmęs mano pasiaiškinimą išvyko.
Dukra tuo metu buvusi namuose ir mačiusi visą broliuko gaivinimo procesą, ašaras, patyrė dar vieną smūgį pamačiusi pareigūną. Susigūžė man ant kelių, ėmė verkti, klausinėti, ar viskas bus gerai. (Beje, dukrytei 6 metukai).
Atlikus ligoninėje visus tyrimus paaiškėjo, kad sūneliui jokių užsigavimo žymių nėra. Rentgeno, kompiuterinės tomogramos nuotraukos nieko neparodė. Sumušimo vietos jokios nesimatė.
Gydytojai spėliojo, kad gal galėjo pats išgriūti nuo skysčių netekimo (prieš nelaimę vaikutis naktį vėmė), arba griūdamas galėjo įtraukti liežuvėlį.
Gydytojas žmonos klausinėjo, iš kur vaikučiui ant kaktos mėlynė, kuri yra jau pageltusi ir pasakė, kad tikrai nepasakokite kad nuo šio incidento. Taip – mėlynė pas vaikutį kaktytėje atsirado, kai prieš savaitę gulint ligoninėje užsigavo atidarydamas spintelės dureles.
Vaikų teisės pažeidimo nerado
Vakar išleido mus iš ligoninės. Sulaukiame policijos skambučio – žmona kviečiama į policijos komisariatą apklausai. Šiandien buvome nuvykę. Mums priskirti du straipsniai: 142 str. 3 dalis ir 163. Tyrėja informavo, kad pranešta yra vaikų teisėms, visa medžiaga bus perduota prokuratūrai, o prokuratūra nuspręs – kelti baudžiamąją bylą ar nutraukti tyrimą.
Kad jūs įsivaizduotumėte, ką šiuo metu patiriame. Rašau šį laišką drebančiomis rankomis, nes nežinau, ko mums laukti. Nemiegoję su žmona jau 4 para. Dabar dar laukiame vaikų teisių atvykimo.
Vaikų teisės pažeidimų nerado.
Tai už ką tie nervai ir vargai mums? Už daktarą, kuris neįsitikinęs iškvietė?
Baisu, kai išleidžiami iš ligoninės su žarnyno infekcijos diagnoze, o tampame nusikaltėliais.
To siaubo, kurį teko pergyventi gaivinant sūnelį, ir taip užteko, o dabar dar tokie painūs procesai.
Bijo kreiptis į gydytojus
Ir tai jau ne pirmas kartas, kuomet susiduriame su grasinimais. Štai pavasarį sūneliui šeimos gydytoja nustatė geležies trūkumą kraujyje. Nuvedėme sūnelį pas Šiaulių vaikų hematologę. Prirašė tyrimų. Iškvietė endokrinologę. Endokrinologė nustatė skydliaukės neaktyvumą, paskyrė vaistus.
Šeimoje pasitarę nutarėme nuvykti papildomai konsultacijai į Vilniaus Santarų klinikas. Nuvykus ten atlikti pakartotini tyrimai, gydytojas paskyrė B grupės vitaminų injekcijų. Endokrinologas paklausė, ar davėme Šiaulių gydytojų paskirtus vaistus. Atsakėme, kad ne. Pasakė, kad gerai ir padarėte, nes jam jų nereikia ir neduokite. Liepė pasirodyti po metų.
Šį rudenį žmona nuvedė vaikuti pas vaikučio šeimos gydytoją profilaktiniam patikrinimui. Gydytoja pasakė, kad mūsų jau ieško Šiaulių hematologė ir grasina, kad neatvykus iškvies mamai socialinius darbuotojus.
Pakeitėme šeimos gydytoją. Nes nebeįmanoma buvo kentėti. Apėmė baimė.
Kažkur prieš mėnesį, gulint žmonai ligoninėje su mažyliu, sutiko tą pačią daktarę koridoriuje. Iškart pribėgusi klausinėjo sūnaus, kaip jis laikosi, paniekinančiai žiūrėdama į mamą ir liepdama darytis kraujo tyrimus. Net baisu vežti vaikus į ligoninę, nes nežinia, ko sulauksime.
Darosi visiška beprotybė auginti mažus vaikus. Visur, kur pasisuksi, grasinama socialiniais darbuotojais.
Esame tvarkinga šeima, dirbu bendrovės vadovu, žmona augina vaikus. Gyvename naujos statybos name. Prieš tai jokių problemų ir ginčų su niekuo neturėjome.
***
Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė Edita Pleškaitė patvirtino iš policijos tyrėjų gavusi pranešimą apie staiga sunegalavusį vaiką, todėl buvo įvertintas grėsmės lygis.
„Kadangi tėvai patys ieškojo pagalbos, jokių nusiskundimų iki tol nebuvo, nustatėme nulinį grėsmės lygį – tėvai tinkamai rūpinosi savo vaikais. Medikai atskiro rašto, kad tėvai netinkamai rūpinosi vaiko sveikatos būkle, kol kas neįrodė.
Gydytojai turi nurodymus, kokiais atvejais jie turi atkreipti dėmesį ir kada kreiptis į policiją. Tikslių medikų indikacijų nežinau, pagal ką jie turi kreiptis į pareigūnus. Bet vienas iš jų yra, jei pirminis įtarimas yra apie smegenų sutrenkimą.
Tačiau toks atvejis ne pirmas, kai atliekama patikrinimo procedūra. Vertinama visuma, ar negauta pranešimų apie tą šeimą anksčiau. Atkreipiamas dėmesys, ar patys tėvai kreipiasi į medikus, ar patys kažką bando daryti.
Tėvai tikrai neturėtų nieko bijoti. Jei vaikeliui kažkas negerai, tėvai labai gerai daro, kad kviečia greitąją pagalbą. O jei gydytojams kyla kokių įtarimų ar abejonių, geriau visi pasikalbame, pasitikriname. Jei tai tikrai nelaimingas atsitikimas, jokie pažeidimai nepadaryti, pabendraujame ir atsisveikiname. Tėveliams tikrai nėra ko baimintis, mes tikrai nepuolame ir kažkokių represijų nesiimame“, – komentavo Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė E. Pleškaitė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
