Koks pokario Vilnius atrodė modernaus miesto siūlomomis galimybėmis bandančiam pasinaudoti studentu, koks miestas buvo po tremties įsikurti mėginusiam „bandito vaikui ir kaip Vilniuje aukštumų pasiekė sporto meistras?
„Prikepdavo storų bulvinių blynų mama, jų atsiveždavau ir padėdavau tarp langų“
Ina (vardas pakeistas) į Vilnių iš mažo miestelio atvyko 1956 metais mokytis universitete, būdama devyniolikos metų. Sėkmingas įstojimas į universitetą žadėjo gyvenamąją vietą sostinės bendrabutyje ir stipendiją pragyvenimo pradžiai užtikrinti.
Inos tėvas, kaimo gydytojas, buvo ištremtas į Vorkutą, tačiau sugebėjo išrūpinti fiktyvią pažymą, kurioje buvo rašoma, kad jis ne ištremtas kalėti Vorkutoje, o dirba gydytoju tolimoje šiaurėje. Tokia pažyma padėjo Inai išvengti problemų tremtinio ar politinio kalinio vaikui, su kuriais susidūrė anksčiau aprašyta Genovaitė.
Miestas Inai, atsikėlusiai iš kaimelio, atrodė bauginantis ir didelis. Ina pasakojo, kaip sudėtinga buvo gaudytis gatvėse: „Kas baisiausia būdavo tai tie šviesoforai, niekaip nesuprasdavau, kada eiti. Jeigu aš atsidurdavau prie šviesoforo ir viena stovėdavau, aš niekada neidavau, aš laukdavau, kada susirenka žmonių ir tada matydavau, ar galima eiti, ar negalima. Nedrįsdavau. Nes man tas priekinis pašvietimas ir šoninis kažkaip jie maišydavosi.“
Stipendijos pragyvenimui neužteko, todėl Ina, kaip ir kitos jos kambariokės, susitaupiusios pinigų kelionei, vis grįždavo į namus ir atsiveždavo maisto.
Ina pasakojo, kaip su kambariokėmis maitindavosi iš namų suruoštu maistu ne vieną mėnesį: „Nu ir ką, tai aš atsiveždavau, atsimenu, toks buvo čemodanas didelis. Prikepdavo storų bulvinių blynų mama ir jų atsiveždavau. Tai žiemą. Ir padėdavau tarp langų. Nes šaldytuvo nebuvo, tokio kaip šaldytuvo nebūdavo mados. Uždengdavom popieriais iš vienos pusės, iš kitos.“
Ir ne viena Ina parūpindavo maisto - ji prisiminė, kaip kambariokė iš gimtinės atsiveždavo kumpio: „Jinai atsiveždavo du kumpius, bet tie kumpiai pas ją būdavo sūdyti sūryme. Gerai įsūdyti ir jie būdavo apdžiovinti, ji juos atsiveždavo, ir laikydavo, ten tokios būdavo spintos sieninės, tai pačiam viršuj.
O prie tų spintų, kaip dabar atsimenu, tokios lovos būdavo metalinės. Jinai atsistodavo ant tos lovos pakraščio, su peiliuku nupjaudavo kiekvienai riekelę tos mėsos. Tai va su duona suvalgom ir vakarienė kaip ir yra, dar kefyro nusipirkdavom.“
Pirmi „bandito vaiko“ žingsniai Vilniuje
Genovaitė (vardas pakeistas) į Vilnių gyventi atvyko būdama septyniolikos metų, 1956 metais, jau po tremties, nepavykus įsikurti gimtuose kraštuose, Utenos rajone. Apsigyvenimą ir darbo paieškas Genovaitei stabdė būtent jos buvusios tremtinės statusas - „bandito vaikui“ tiek rasti darbą, tiek registracijos vietą Vilniuje buvo beveik neįmanoma.
Viena vertus, didmiestis Genovaitei buvo priešiškas ir kiekvienas išgyvenimo žingsnis mieste buvo sudėtingas, kita vertus, būtent miestas jai suteikė galimybę laviruoti šiek tiek anonimiškai, neišsiduodant savo kaip tremtinės praeities, naudojantis visomis įmanomomis pažintimis ir progomis.
Genovaitė pasakojo, kaip, bandydama nuslėpti tremtinės praeitį, paklausė kažkieno patarimo ir suplėšė savo pasą, kuriame buvo įrašas apie tremtį. Įsidarbinti Vilniuje be registracijos vietos buvo sudėtinga, todėl Genovaitė, pasiklausinėjusi žmonių, „prisiprašė įdarbinama į tarybinį ūkį darbininke ar sanitare kokia“.
Genovaitė prisiminė, kad darbinosi nelegaliai: „Sako, privačiai. Žinai, gi Sibire buvus, niekas čia, niekas gi nesamdo tarnaičių, tarybinė santvarka. Nėra tarnaičių. O tada buvo tokia tvarka, jeigu Vilniuj nori prisirašyt, tai reikia, kad tiek, kiek šeimos yra narių, tiek butų ploto, ir dar 13 kvadratų. Visiem reikia šešių, o tau trylika, kad būtų laisvo ploto. Nu ir jis pažadėjo mane prirašyt laike metų. Bet aš turiu metus atidirbti.“
Kita registracijos mieste vieta Genovaitei kainavo 650 rublių – kaip ji pati patikslino, čia didžiulė suma tais laikais, kai „pinigai dar turėjo vertę“. O kaip ir kam sumokėti ji atsitiktinai sužinojusi iš konduktorės troleibuse.
Darbo paieškos taip pat buvo sunkios, kur kreipėsi, ten atsimušdavo kaip į sieną, ypač išaiškėjus jos tremtinės praeičiai. Mėgindama rasti darbo aklųjų kombinate (Genovaitė buvo silpnaregė dėl traumos tremtyje), ji išgirdo atsakymą: „Ja vas na rabotu priniat nimagu, vi ni is Litovskij respubliki“ (Negaliu priimti jūsų į darbą, esat ne iš Lietuvos respublikos).
„Kiekvienas Vilniaus miesto gyventojas turi atidirbti 100 valandų prie Vilniaus atstatymo darbų“
Nikita (vardas pakeistas) į Vilnių atvyko būdamas penkiolikos metų 1947 metais iš vienkiemio Poltavos srityje Ukrainoje. Atvykti gyventi į Vilnių Nikitos šeima pasirinko paskatinta mamos brolio, tarnavusio viename dalinyje su vaikinu iš Vilniaus: „Kariavau viename dalinyje su tokiu vaikinu iš Vilniaus. Ir jis sakė, kad Vilnius – labai geras miestas, ten labai geri žmonės, atvažiuok į Vilnių – ir aš pagalvojau, o važiuokim mes į Vilnių.“
Atvykę į Vilnių jie apsigyveno mažame namelyje Vilniaus pakraštyje: ten buvo vienas kambarys, virtuvė kokių 8 kvadratinių metrų, mažas koridoriukas ir viskas. Tai jie gyveno ten trise. Ir kai mes atvažiavome – mama, aš, ir ta mergaitė, kurią vėliau parsivežė, mano pusseserę, ir ji dar turėjo broliuką, tai ir broliuką kartu, (iš viso) 7 žmonės – ir va mes gyvenome 3 metus tame vieno kambario namelyje.“
Kadangi Nikita į Vilnių atsikėlė neilgai trukus po karo, Vilnius dar buvo smarkiai apgriautas ir jis pasakojo, kaip prisidėjo prie miesto atstatymo: „Ir išėjo įsakymas: kiekvienas Vilniaus miesto gyventojai, taip pat ir mokiniai nuo devintos, ir vyresnių klasių, turi atidirbti 100 valandų prie Vilniaus atstatymo darbų.
Į rankas – neštuvus, pirštinėlės, ir einam. Mes ėjom į griuvėsius, tuos plytgalius sudėdavom tvarkingai į krūveles, tvarkingai, [jas sukraudavo] į mašinas. Tai va taip mes atidirbinėjom, ir aš manau, kad čia labai reikalingas, sveikas reikalas – mes, taip sakykim, įdėjome savo darbo į Vilniaus miesto atstatymą.“
Nikita tapo sporto meistru. Jis prisiminė, kaip susižavėjo sportu ir kaip treniruodavosi: „Man buvo 19 metų tada. Ir aš pirmą kartą nuėjau į tinklinio treniruotę. Man patiko! Aš nustojau lankyti futbolo treniruotes (į krepšinio vaikščiojau, bet futbolo nustojau), ir pradėjau žaisti tinklinį. Be to, man taip patiko, kad eidavau (per savaitę) 3 kartus į Dinamo (futbolo), 2 kartus į Spartaką, ir 2 kartus į universitetą.
Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadieniais – tik sekmadienį tinklinio treniruotės nebuvo. Ir va aš pradėjau treniruotis 1952 metais, o 1955 mane pakvietė į Sovietų sąjungos rinktinę. Per tris metus. Visi stebisi. Ir aš pats stebiuosi, kaip tas įmanoma. Jūs neįsivaizduojat: aš vasarą apsiaudavau slidininko batus, bėgau į Vingio parką, krūvą smėlio [susipildavau] ir šokinėdavau ant smėlio, kad būtų sunkiau.
Paskiau tokį diržą užsijuosdavau per treniruotes, smėlio pilną, ir su tuo smėliu žaisdavau. O kai žaisdavau (varžybose) – visa tai nusiimi, lengvi batukai, tai grynas malonumas.“
Matome, kad tuometinio naujai į sostinę studijuoti atvykusio studento įspūdis ir atmintis apie miestą ir miestietišką gyvenimą yra kitoks nei po tremties grįžusio „bandito vaiko“, jų išgyvenimo mieste praktikos taip pat skirtingos.
Taip pat ir tai, ar žmonės į Vilnių atsikėlė iš karto po karo, kai miestas dar buvo griuvėsiuose, ar jau įsivažiavus sovietiniam urbanistiniam planavimui, neabejotinai keičia pirmus įspūdžius apie miestą ir patirtį įsikuriant.
Straipsnis parašytas įgyvendinant mokslo projektą „Individualaus modernėjimo siužetai pirmosios kartos miestiečių autobiografiniuose pasakojimuose (pokario Vilnius)“, kurį pagal nacionalinę mokslo programą „Modernybė Lietuvoje“ remia Lietuvos mokslo taryba (2017– 2019, sutarties Nr. S-MOD-17-11).
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
