„Jau treti metai, kaip Ukraina kovoja su agresoriška Rusija. Nors mūšiai vyksta šalies rytinėje pusėje, pasekmės juntamos visoje šalyje, ko, žinoma, kitaip ir būti negali. Tačiau noriu pasidalint įspūdžiais, patirtais ne mūšių zonoje, o, rodos, ganėtinai ramioje Ukrainos dalyje – Lvovo srityje, pasienyje tarp Ukrainos ir Lenkijos.
Tai, kad mano kelionės laikas sutapo su Lenkijos ūkininkų protestais, tik leido suprasti, kokia trapi riba tarp draugiškų kaimynų ir abejingų cinikų. Kaip sakydavo mano tėvukas, viena iš didžiausių nuodėmių, tai duonos paniekinimas, tačiau to nesupras tas, kam neteko patirti bado. O išpilami grūdai – tai ta pati duona. Ir duona, surinkta karo metu, dažnai net užminuotuose laukuose.
Vasario 23 dieną kirtau Ukrainos-Lenkijos pasienio postą ir bene iškart už Lenkijos muitinės teritorijos pasitiko vėliavom puošti lenkų traktoriai su šūkiais ant transparantų. O patys „blokatoriai“ sėdi už plataus stalo, mėgaujasi alumi ir akivaizdžiai maloniai leidžia laiką. Jų veiduose – šypsenos, akyse – su įtarimu mano automobilį lydintys žvilgsniai.
Sekmadienį, vasario 25 dieną, Lietuvos-Lenkijos ir Lenkijos-Vokietijos pasienį blokavo tie patys žemdirbiai, kurių lyderis spaudoje pasidalino planais, įvardijo akciją kaip „žaismingą“, kurios metu nebus praleidžiamas joks transportas.
Nežinau, kiek „žaisminga“ akcija buvo Ukrainos pasienyje, kur negalėjau įvažiuoti į Lenkiją lygiai pusantros paros. Pusantros paros be maisto, be galimybės pasinaudoti tualetu, miegas lengvojo automobilio sėdynėje, kurį vargu ar galima pavadinti miegu. Kas pusvalandį užvedinėjau variklį idant sušilti, kitaip nelabai pamiegosi.
Per tą pusantros paros bandžiau pravažiuot sieną trijuose pasienio postuose: Rava-Ruska, Hrushiv ir Uhryniv. Nė vienas iš šių postų (Ukrainos pusėje), tikrai neperpildytas individualiai, savo automobiliais keliaujančiais, sieną kirst norinčiais žmonėmis.
Tuo tarpu krovininiai automobiliai eilę pradeda kai kur 15, o kai kur 30 km atstumu nuo pasienio. Ir tai abejose pusėse: tiek Ukrainos, tiek Lenkijos. Joks krovininis transportas, šiuo atveju noriu pažymėti, jog ne tik transportas, galimai vežantis grūdus, ar galimai tam pritaikytas, bet apskritai – joks krovininis transportas negalėjo pravažiuot šių trijų pasienio postų nė viena kryptimi. Net autovežių vairuotojai skundėsi jau trečią parą laukiantys nežinia ko, o greičiausiai – Lenkijos ūkininkų malonės.
Būtent „malonės“, nes priklausomai nuo ūkininkų kaprizų, pavyzdžiui, Ugryniv-Dolhobyczow poste buvo praleidžiamas vienas automobilis per valandą. Tačiau ir čia buvo kažkokios išlygos, savi niuansai: jei vilkikai, valandos intervalu, dar kažkiek judėjo, tai juosta su autovežiais, krovininiais mikroautobusais, ir tame tarpe mano automobilis, kuriame buvo deklaruojama prekė, verčianti mane važiuot „raudonuoju“ koridoriumi, stovėjo visiškai blokuojama.
Ukrainiečių pareigūnai tik gūžčiojo pečiais, daugybę kartų klausinėjami lenkų pasieniečiai atsakomybę už šį chaosą peradresuodavo saviems ūkininkams, neva, nuo jų pačių niekas nepriklauso.
Dabar jau galiu užtikrintai pasakyti, jog lenkų pasieniečiai „dirbo“ suderintai su protestuojančiais ūkininkais, kaip ir policijos ekipažai, patruliuojantys šalia kiekvieno ūkininkų blokuojamo ruožo. Jau po pusantros paros palikdamas Lenkijos pasienio postą ir pravažiuodamas pro stovinčius traktorius ir „žaismingai“ protestuojančius lenkų ūkininkus, aš nieko nesudominau, manęs niekas nestabdė ir netikrino.
Gal todėl, kad mano automobilis ne krovininis? Gal. O tai kas trukdė praleist tą automobilį neverčiant pusantros laukti nežinia ko? Manau, jog aiškūs nurodymai, kaip atlikti funkcijas pasieniečiams ir muitininkams, kad jų rezultatas padėtų protestuojantiems sukelt kuo didesnį chaosą, sumaištį ir nepasitenkinimą žmonių, įstrigusių pasienyje. Juk atgarsis dėl visiškai blokuojamų kelių tikrai bus didesnis, nei jei nepatogumai rastųsi vien vilkikų vairuotojams.
Įteikdamas tranzitinės deklaracijos dokumentus, Lenkijos muitininkas rekomendavo šio dokumento nerodyti protestuojantiems ūkininkams, idant galimi nemalonumai. Iškart kyla klausimas: kodėl apskritai kažkam, išskyrus pareigūnams, turintiems tam teisę, aš turėčiau rodyti dokumentus ar vežamą krovinį, bei kažką aiškinti apie juos?
Ir antra: jei tokias rekomendacijas išgirstu iš Lenkijos muitininko, pareigūno, tai kas yra valdžia šioje šalyje, kas ją valdo – traktoristai? Manau, jog tai dar ir bandymas reabilituoti save, kaip pareigūną: neva, mes čia niekuo nekalti, mes net geranoriškai bandom padėti išvengti nemalonumų, kalti ana ten tie, už barikadų.
Labai teisingai yra pasakyta, jog šie piketai, blokados ir protestai pasienyje, chaosas ir siaubas išpilant ukrainietiškus grūdus – tai dovana Putinui. Tikriausiai kaimynų lenkų ūkininkai galvoja, jog jų karas nepalies, ar jie tokie stiprūs? Duok Dieve, duok Dieve…. Bet normalūs kaimynai taip nesielgia“, - rašė Vytautas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
