Tokie pastatai negali griūti. Tai yra nesudėtinga architektūra, kuri neturi kelti jokių abejonių dėl patikimumo. Jei griūna tokios dėžutės, tai kaip tada bus įmanoma įtikinti užsakovą ir visuomenę, kad paprasta kelių metrų konsolė yra iš esmės vaikų žaidimas.
Žinoma, galima kalbėti, kad tokie dalykai yra inžinierių darbas, bet atsakomybė tenka ir architektui. Nebūtinai architektas turi prisiimti kaltę už tokius dalykus, bet neturėtų pamiršti atsakomybės kaip vadovo, kuris atsakingas už visumą.
Jeigu žvilgtelėtume dar giliau, manau, problema yra susijusi ir su universitetais. Rygos pastatą, kuriame buvo įsikūrusi „Maxima“ projektavo Rygos Technikos universiteto absolventas Andris Kalinka, nežinau koks ten yra techninis paruošimas, tačiau dabar universitetui būtų neprošal peržiūrėti savo specialistų paruošimą ir dėstytojų kvalifikaciją.
Iš patirties galiu pasakyti, kad pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijos (VDA) fakultete mano studijų metais konstrukcinis paruošimas buvo tragiškas. Tai galiu palyginti su paskaitomis didžiausiame Belgijos bei Tokijo universitetuose, kur šiuo metu studijuoju architektūros magistrą. Ten konstrukcijų dėstytojų profesionalumas ir entuziazmas nepalyginamas su mūsiškių.
Kai VDA konstrukcijų dėstytojo paklausi apie didesnės erdvės ar rimtesnių konsolių perdengimą, jis išpūtęs akis pasakoja, kokio aukščio bus gelžbetoninė sija ir kiek tai kainuos... Išgirdus tokius atsakymus, studentų ambicijos traukiausi, o vėliau tų ambicijų likučius realus pasaulis išvis užgesina. Tuomet ir „Maximos“ stogo perdengimas tampa iššūkiu.
Neteigiu, kad architektai čia kalčiausi, bet susimąstyti architektams dėl darbo metodų ir požiūrio, o universitetams dėl mokymo sistemos reikėtų, nes atsakomybė tenka visiems. Įdomu, ką apie tai pasakytų Algimantas Kančas? Ar jis nesijaučia „prichaltūrinęs“ Kauno „Akropolyje“?
Dabartinė situacija aiški, kas toliau? Vyks „Maximos“ griūties kaltųjų paieškos.
Tačiau gal latviams ir jų architektams laikas po truputį galvoti, kas bus su dabartine prekybos centro vieta.
Galbūt čia „Maxima“ galėtų kažkiek pasitaisyti savo kritusius reitingus - kviestinis tarptautinis memorialo konkursas būtų logiškiausias sprendimas.
Vargu, ar jo kaina labai padidintų ir taip didelius „Maximos“ nuostolius. Gal būt galima apsieiti ir be konkurso jei pavyktų prikalbinti architektą Peterį Zumthorą, jei ne, tada kviesti standartinius tokių projektų architektus – Peterį Eisenmaną, Danielį Liebeskindą, Franką Gehry...
Architektams tenka dalis atsakomybės už šią tragediją, bet dar didesnė atsakomybė tenka ją įprasminant ir blogiausioje situacijoje randant geriausią sprendimą.
