Paklausė žolininkės patarimo
Karoliniškių kalvos Vilniaus televizijos bokšto statyboms pasirinktos neatsitiktinai – ši vieta yra 60 metrų aukščiau už kairiajame Neries krante esantį Vilniaus senamiestį. O Lietuvos radijo ir televizijos centro, trumpiau – telecentro, darbuotojai vieni kitiems pasakoja ir legendą apie vietos bokštui parinkimą. Kalbama, kad po Vilniaus kalvas vaikštančiam architektui Vladimirui Obydovui vėjas iš rankų išplėšė brėžinius. Besigainiodamas lapus, jis atsidūrė maždaug toje vietoje, kur dabar stovi bokštas. Tuomet ten buvo tik pievos, o jose vaistines žoleles rinko moteris. Sakoma, kad vėliau ji tapo viena garsiausių Lietuvos žolininkių. Moteris paklausė architekto, ko jis čia bėgioja. Tas atsakė, kad dairosi tinkamos vietos labai svarbiam statiniui – Televizijos bokštui. Žolininkė patikino architektą, kad jie kaip tik stovi labai geroje vietoje, kur gerai auga vaistiniai augalai, yra gera energija, todėl bet kas šioje vietoje sėkmingai gyvuos, turės geras perspektyvas ir gražią ateitį. Architektas esą ir apsisprendė.
Bokšto statybos prasidėjo 1974-ųjų balandį, o veikti jis pradėjo 1981 metų sausio mėnesį. Atlaikytų atominį sprogimą?
Išskirtiniam statiniui jo projekto autoriai – maskvietis architektas Vladimiras Obydovas bei inžinieriai Davidas Besiladzė ir Davidas Dortmanas neoficialiai suteikė 300 metų garantiją. Administracinį pastatą projektavo architektas Kazimieras Rimantas Balėnas.
O Telecentro techninės plėtros direktorius Gediminas Būdvytis iš senųjų darbuotojų girdėjo pasakojimų, jog V.Obydovas teigęs, kad bokštas galėtų atlaikyti netgi atominį sprogimą. Esą jeigu kur nors ties Vilniaus oro uostu sprogtų atominė bomba, maždaug už dešimties kilometrų stovintis bokštas beveik nenukentėtų – būtų nunešta nebent viršutinė, aukščiausioji jo dalis.
Nežinia, kiek yra tiesos, bet bokštas atrodo įspūdingai ne tik iš išorės.
Jo rūsyje veikiantis duomenų centras palieka ne mažesnį įspūdį – man jis šiek tiek priminė laivo vidų.
Duomenų centre stovi visų sistemų nepertraukiamą maitinimą užtikrinantys šaltiniai ir serveriai, sumontuoti galingų siųstuvų šaldymo įrenginiai, veikia gaisro gesinimo stotis.
Į baltai išdažytą duomenų centrą patenkama pro metalines duris, labai panašias į esančias laive. Viduje – storos, grublėtos, išlenktos sienos. Kai kuriose patalpose svarbu laikytis ypatingos švaros, tad ant batų privalu užsidėti specialius maišelius.
Siūbuoja iki 3 metrų
Bokštas laivą primena ir todėl, kad siūbuoja. Nelygu orai, jo viršūnėje siūbavimo amplitudė yra apie 3 metrus. Viršuje dirbantys darbuotojai sako to siūbavimo nejaučiantys. Tačiau nusileidus į apačią kurį laiką atrodo, kad žemė po kojomis linguoja.
Maža to, kad bokštas siūbuoja, kai kuriems darbuotojams tenka viršuje, atlikti kai kuriuos darbus – iš išorės nuvalyti langus arba prižiūrėti antenas. Ypač nelengva dirbti kabinant ar nuimant kalėdines girliandas.
Kartais per atlydį ledai nuo bokšto krinta. Ką reiškia įspėjimas „ledai krinta“, bokšto darbuotojams aiškinti nereikia. Jie žino, kad nei vaikščioti, nei statyti automobilius bokšto papėdėje tomis dienomis nėra saugu. Tik lankytojai pyksta, kad į bokštą tuo metu, kai krinta ledai, jie įleidžiami ne pro centrinį įėjimą.
Neaprėpia visos šalies
Bokštą sudaro dvi dalys: antenų, esanti viršuje virš „Paukščių tako“ restorano, ir betoninė, kur išdėstyta įranga. Svarbiausia bokšto paskirtis – techninė: čia sumontuotos radijo ir televizijos signalų siuntimo antenos, siųstuvai ir įvairi duomenų perdavimo įranga. Net ir dabar, perėjus prie naujesnių technologijų, svarbu, kad antenos būtų iškeltos kuo aukščiau.
Telecentro eksploatacijos skyriaus viršininkas Algis Šalkauskas pasakojo, kad centrinė siuntimo stotis galėtų būti bet kur, tačiau Vilnius yra sostinė, kur susitelkusios visos studijos, transliuotojai, radijo ir televizijos programų kūrėjai, interneto paslaugų teikėjai.
Nors bokštas aukštas, fiziškai jo skleidžiami signalai negali apimti visos šalies, nes Žemė yra apvali. Kad signalai pasiektų visus regionus, reikia ir tarpinių stočių, kurių Lietuvoje yra beveik 40. Iš Vilniaus signalas pasiekia visus šalies kampelius ir naudojant apie 70 aukštuminių statinių.
Dabar Vilniaus televizijos bokštas atlieka ne tik techninę funkciją. Tai ir žuvusių per Sausio 13-ąją pagerbimo vieta. Kartu tai – kultūros traukos centras. Jau dabar bokšto papėdėje veikia 2011 m. atidarytas istorinis antenų parkas, kur galima apžiūrėti, kokios anksčiau buvo radijo ir televizijos programų siuntimo antenos.
Šildo įranga
Per bokšto veiklos metus sparčiai kito technologijos. Kartu keitėsi ir įranga. Jos mažiau, bet ji galingesnė.
2012 metų spalio 29 dieną perėjus prie skaitmeninės televizijos senieji analoginės televizijos siųstuvai buvo išjungti ir tapo nebereikalingi. Tačiau Telecentro darbuotojai nutarė kai kurių neparduoti ir neutilizuoti. Istoriniai siųstuvai tebestovi trečiame bokšto aukšte esančioje siųstuvų salėje šalia naujų.
Šioje salėje gana karšta – įranga skleidžia tiek šilumos, kad dalis jos efektyviai panaudojama netgi patalpoms šildyti. Čia veša ir milžiniškos gėlės – tie, kuriems augalai užauga per dideli, juos atneša čia.
Bokštai dvyniai
Ar žinojote, kad Vilniaus televizijos bokštas turi brolį dvynį? Tai – Talino televizijos bokštas, kurio bendraautoriai buvo ir V.Obydovas su D.Basiladze.
Ir nors Talino bokštas pradėtas statyti metais vėliau, užbaigtas jis likus pusmečiui iki Vilniaus televizijos bokšto įkurtuvių. Taip nutiko dėl tais metais vykusių Maskvos olimpinių žaidynių, Taline vyko regata, norėta, kad šia proga būtų atidarytas ir televizijos bokštas. Todėl net kai kuriuos konstrukcinius mazgus, skirtus Vilniaus televizijos bokštui, pergabeno į Taliną.
Abu bokštai išties panašūs. Tačiau mūsų 326,5 m aukščio bokštas yra aukštesnis už savo 314 m brolį Taline.
Skiriasi ir viršutiniai žiediniai bokštų statiniai. Šiuos skirtumus lėmė architektų pastangos priderinti bokštus prie miestų simbolių.
Kurdami Vilniaus televizijos bokštą architektai sėmėsi įkvėpimo iš Gedimino pilies bokšto. Taigi mūsiškio bokšto aukštutinę dalį stengtasis padaryti kuo panašesnę į Gedimo pilies bokštą. Net ir ant bokšto liemens esantys langeliai padaryti taip, kad primintų pilies langus.
Guolius keičia kasmet
Skirtumų atrastumėte ir aukštutinės dalies viduje. Vilniaus televizijos bokšto viršuje veikia restoranas „Paukščių takas“ su besisukančiomis grindimis ir konferencijų salė. Talino bokšte – tik nedidelis baras ir apžvalgos aikštelė.
„Paukščių tako“ restorane kalbėjomės ne tik su dabartine jo vadove Gražina Junevičiene, bet ir su buvusia – Regina Meškiene. Ji – ne tik viena restorano įkūrėjų, bet ir jo krikštamotė.
Kalbantis ir žvalgantis į rūke paskendusį Vilnių girgžda besisukančių restorano grindų guoliai.
G.Junevičienė pasakojo, kad vienas darbuotojas kiekvieną rytą patikrina rato darbą. O kasmet sausį, paminėjus Sausio 13-ąją, bokšto restoranas dviem savaitėm uždaromas. Tada nuimami visi stalai, atidengiamos grindys ir keičiami susidėvėję guoliai.
Ribojo net patiekalų svorį
„Paukščių takas“ – populiarius Vilniaus restoranas, kasmet priimantis po 90 tūkst. žmonių. Čia lankėsi daugybė ambasadorių, žymių visuomenės veikėjų.
Restorane pietavo amerikiečių ir rusų astronautai – tai liudija jų palikti atsiliepimai atsiliepimų knygoje. Ta pati knyga primena, kad bokšte buvo filmuojamas ir filmas „Sugrįžimas. Kalnietis“.
R.Meškienė iki šiol prisimena, kaip prieš jos langus pradėjo kilti Televizijos bokštas. Vėliau jai buvo pranešta, kad bokšte įsikurs restorano „Erfurtas“ padalinys, kurį vėliau nuspręsta pavadinti „Paukščių taku“.
„Pradėjome planuoti, ką darysime, koks bus interjeras. Mes juk buvome pratę prie aukščiausio lygio restorano, todėl norėjome, kad būtų užuolaidų, staltiesių, servetėlių! Bet interjerui dėl griežtų darbų ir priešgaisrinės saugos reikalavimų buvo taikomi apribojimai“, – prisimena R.Meškienė.
„Paukščių tako“ įkūrėjams teko susitaikyti ne tik su tuo, kad restorano langų nepuoš užuolaidos, bet ir su tuo, kad net porcijų dydis buvo griežtai reglamentuotas – esą restoranas labai aukštai, tad privalu riboti patiekalų svorį.
Pirmieji „Paukščių tako“ patiekalai turėjo prie restorano vardo priderintus pavadinimus: „Aušrinė“, „Žvaigždynas“, „Kometa“, „Visata“. Senieji vilniečiai iki šiol atsimena ir ano meto „žiuljenus“ – vištienos užkepėles. Jie „Paukščių take“ ruošiami ir dabar, tiesa, pateikiami kitokiuose induose.
Paklausta, ar per daugiau kaip tris dešimtmečius labai pasikeitė restorano interjeras, R.Meškienė pasakojo, kad sukamoji dalis išliko tokia pat. Tačiau anuomet nebuvo tik jokių atitvertų erdvių. Tame pačiame aukšte veikė ir banketų salė, du barai, užtat virtuvė buvo labai maža.
Vėliau banketų salės nuspręsta atsisakyti – vietoj jos buvo padidinta virtuvė, nes didėjant lankytojų srautui senoji pasidarė per ankšta.
Interjeras pakeistas prieš 8 metus
Restorano „Paukščių takas“ interjeras buvo atnaujinamas kelissyk. Pastarąjį kartą tai buvo padaryta 2006 metais. Interjero atnaujinimo autorius architektas Audronis Vydžius pasakojo, kad ypatingų reikalavimų užsakovai nekėlė. Vienintelis reikalavimas buvo naudoti nedegias medžiagas, nes tai – ypatingos svarbos strateginis objektas.
„Tačiau patys turėjome vidinį filtrą – juk tai beveik sakralinė vieta, kur saugomas Sausio 13-osios aukų atminimas“, – sakė architektas. Restorane buvo pakeisti baldai, jų išdėstymas, sienų apdaila, apšvietimas, praplėsta ir virtuvė.
Anksčiau restorano interjeras, anot A.Vydžiaus, priminė filmo „Žvaigždžių karai“ motyvus, mat jame buvo panaudota daug metalo.
Faktai:
TV bokštas su pamatu sveria apie 25–30 tūkst. tonų. Aukštis – 326,5 m. Užstatymo aikštelė užima 3355 kv. metrų plotą.
Viršutinio statinio laikančioji dalis – gelžbetoninė taurė – susideda iš 16 elementų. Jie buvo išbetonuoti bokšto papėdėje specialiame stapelyje ir pakelti į projektinį aukštį. Viršutinio statinio sienos apšiltintos ir padengtos vario lakštais.
Bokšte yra 22 aukštai. Į 9 aukštą per 45 sekundes pakelia du greitaeigiai liftai. Liftai kelia 4 m per sekundę greičiu.
Taip pat į bokštą galima lipti laiptais – nuo apačios iki „Paukščių tako“ yra 917 pakopų.
Viršuje esančios kavinės „Paukščių takas“ platforma apsisuka apie savo ašį per 55 minutes.
Bokštas buvo statomas apie 7 metus.
