Vieno garsiausių Japonijos architektų Kengo Kumos studija prieš metus užbaigė kultūros ir turizmo centrą miesto centre esančiame Asakusos rajone. Šis rajonas pritraukia didžiulius turistų srautus, mat jame stovi garsi Sensodži budistų šventykla.
Tokijuje kelionė visada prasideda nuo metro stotelės. Ir šį kartą išlipus teko dairytis po naują vietovę ir ieškoti reikiamų nuorodų. Nejučia pasirinkęs vieną platesnių kelių ir sekdamas šmirinėjančius baltaveidžius, iškart pasiekiu šventyklą ir aplink ją išsidėsčiusias smulkias parduotuvėles.
Ši šventykla seniausia Tokijuje, tačiau už ją man įdomesnė jos aplinka – tiesiai į šventyklą atsiremianti gatvė. Lyg ir nieko ypatinga, dauguma religinių pastatų turi tokias gatves (Vilniaus Katedra irgi – Gedimino prospektą), tačiau ši gatvė apsupta mažų dvišlaičių parduotuvėlių, sukuriančių jaukią praeities iliuziją ir diktuojančių mažą, smulkų aplinkos mastelį, o tai reta Tokijuje.
Už nugaros palikdamas šventyklą leidžiuosi šia gatve į žmonių minią. Artėju prie pagrindinių vartų. Prie jų, kitoje gatvės pusėje, stovi aštuonių aukštų pastatas – modernus ir įžūliai aukštas – juk aplinkiniai pastatai vargiai siekia vos penkis aukštus, o prieš akis – kelio į šventyklą vartai. Bet architektas K.Kuma puikiai įrodė, kad aukštis nesvarbu, svarbu, kaip tai padaryta. O padaryta išties banaliai, bet gudriai.
Naujojo Asakusos kultūros ir turizmo centro pastato tūris sudarytas iš septynių vienas ant kito sustatytų nedidelių namų dvišlaičiu stogu. Toks sprendimas ne tik vizualiai sumažina pastatą, bet tarsi pratęsia į šventyklą vedantį kelią, kuris prie vartų tarsi pakeičia kryptį pačiame kultūros ir turizmo centro pastate. Dėl to pastato aukštis tampa nebesvarbus – jis galėtų būti ir dar aukštesnis.
Galima būtų priekaištauti, kad sudėti dvišlaičius namelius vieną ant kito labai nepraktiška – juk prarandama nemažai naudingo ploto tarp stogų. Bet ir čia viskas apgalvota – šiuose tarpuose užsimaskavę tarsi nindzės techniniai įrenginiai. Taip ne tik pastatas atrodo lengvesnis, bet ir techniniai įrenginiai išdėlioti labai efektyviai.
K.Kumos architektūros studija garsėja savo prielankumu vietos medžiagoms, jas stengiamasi naudoti kone visuose projektuose. Ypač čia augančius medžius ir bambukus.
Iš pažiūros tai neilgaamžės medžiagos, todėl K.Kumos pasiteiravau, kodėl jas taip vertina. "Pastatus reikia nuolat prižiūrėti, jais rūpintis, nes tai padeda vietos ekonomikai, atsiranda kitoks santykis su aplinka", - štai toks netikėtas buvo jo atsakymas .
Šiame projekte fasadui naudojamos medžio apdailos lentos dar labiau susieja pastatą su medine šventykla ir jos aplinka. Kiekvienam tūrio „namukui“ naudojama tokia pati apdaila, tik su skirtingais tarpais nuo stiklinio fasado. Tai padeda sukurti vientiso pastato įvaizdį ir pridengia stiklinį fasadą. Deja, pati pastato konstrukcija standartinė betoninė, pasak architekto, techniškai būtų galima naudoti ir medinę, tačiau Japonijoje teisės aktai tai draudžia.
Viduje šlaitinės architektūros motyvas tęsiasi. Grindų nuolydis panaudojamas laiptams, suprojektuotos vietos sėdėti, tačiau svarbiausia, kad daugelis aukštų turi šlaitines lubas. Taip sukuriama iliuzija, kad nuolat esi paskutiniame aukšte.
O iš tiesų pasiekus paskutinį aukštą patenkama į terasą, nuo kurios, kaip ir galima tikėtis, atsiveria vaizdas į šventyklą. Štai čia iki galo galima suprasti pastato ryšį su šventykla ir kodėl jis turi būti aukštas. Ir stiklinis. Visi pastato fasadai yra stikliniai, ir tai puiku, nes iš kiekvieno aukšto galima apžvelgti kaimynystę, kiekvienas nedidelis aukštas tampa erdvesnis, visur galima pajusti dienos ritmą.
Lenkiu galvą prieš K.Kumą. Dauguma šiuolaikinių pastatų yra stikliniai, aukštesni už aplinkinius, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kokią istoriją architektas nori papasakoti.
