Pagal išlikusius brėžinius ir istorinę medžiagą jis savo rankomis pastatė namus, kokiuose nuo seno gyveno šio krašto žvejų šeimos.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos surengtame konkurse jo būstas pripažintas gražiausiu naujos statybos etnografiniu namu Lietuvoje.
Stebėjosi lietuvių madomis
„Kai pirkau sklypą, jame stovėjo likęs menkas raudonų plytų tvartelis.
Gyvenamasis namas buvo nugriautas, o vietoj jo suprojektuotas alytnamio tipo mūrinukas.
Nebuvo jokių abejonių, kad šioje vietoje ant senųjų pamatų atstatysiu tradicinį žvejo namą“, – prisimena leidėjas, kultūros paveldo ekspertas K.Demereckas.
Statyti senovinį namą K.Demerecką paskatino ir visiškai beišnykstančios senosios tradicijos. Klaipėdietis stebėjosi lietuvių noru gyventi parduotuvių vitrinas primenančiuose pastatuose.
Tradiciniam lietuviškam namui jau keli tūkstančiai metų.
Pasak K.Demerecko, ypač akį traukdavo pamario žvejų kaimų sodybos.
Jomis grožėjosi daugelis Europos menininkų.
Padėjo istorinė medžiaga
Namo matmenys užfiksuoti 1949-ųjų inventorinėje byloje.
K.Demereckas prisiminė, kad studijuodamas tuometėje Klaipėdos konservatorijoje (dabar Klaipėdos universitetas. – Red.) lietuvių kalbą ir režisūrą sykiu dirbo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute fotografu ir 1979 m. buvo užfiksavęs Skirvytėlės kaimą.
Buvo matyti ir sodyba, kurioje vėliau iškilo naujas K.Demerecko šeimos namas. Tad trukdžių atkurti senąjį pastatą nebeliko.
Savo namą klaipėdietis papuošė paties pagal išlikusius brėžinius nubraižytais ir išpjaustytais vadinamaisiais žirgeliais. Žirgeliai su paukščiais buvo būdingi tik Skirvytėlės kaimo namams.
Pastatas suplanuotas kaip tradicinis žvejo namas su plačiu koridoriumi, jungiančiu vieną namo pusę su kita. Jis buvo skirtas tam, kad būtų patogu iš vieno galo į kitą pernešti tinklus.
Namo stogas aukštas, jis pritaikytas pastogėje džiovinti daug tinklų.
Šias erdves namo šeimininkas panaudojo erdvioms gyvenamosioms patalpoms ir darbo kabinetui įrengti.
Taip išlaikant tradicinį planavimą pavyko sukurti šiuolaikinį interjerą.
Visus statybos darbus, išskyrus karkaso ir stogo, K.Demereckas atliko pats, į pagalbą pasitelkęs šeimos narius.
„Grindys, langai, durys ir lubos – viskas mano, sūnaus, dukters ir žmonos darbas. Buvo, aišku, ir staigmenų – pavyzdžiui, atvirkščiai įdėtą krintantį langą pagavo žmona“, – prisiminęs šypsojosi namo savininkas.
Ir pigesnis, ir šiltesnis
K.Demereckas džiaugėsi, kad į pagalbą pavyko pasikviesti statybos brigadą, mokančią ręsti ne tik medinius namus, bet ir medines bažnyčias.
Į kiemą atvykę šeši vyrai pjovė iš rąstų 16 centimetrų storio tašus, dėjo juos ant apatinio vainiko ir įleido į statramsčius. Kampuose jungė, išpjovę kregždės uodegos formos galus, kurie vienas su kitu taip sukibdavo, kad nereikėjo jokios vinies.
Tarp statramsčių liko durų ir langų angos.
Viršutinis, jungiamasis, vainikas buvo dedamas taip, kad namo sienos galėtų susispausti.
„Tokius namus statėsi ir Kuršių nerijos žvejai. Juos galėjai nesunkiai išardyti ir vėl suręsti kitoje vietoje.
Panaši į lego konstrukcija leido išgelbėti namus nuo atslenkančių smėlio kopų Kuršių nerijoje“, – etnografinio žvejo namo statybos principus dėstė K.Demereckas.
Jis įsitikino, jog tradicinis namas yra daug pigesnis, šiltesnis ir nekenkia žmogui, nes yra ekologiškas.
Brangiausiai savininkui atsiėjo stogo čerpės, nes nebuvo galimybės vienu metu dengti nendrėmis ūkinio pastato ir gyvenamojo namo. Pagalbos ranką ištiesė šalia įsikūręs brolis, nendrinių stogų specialistas.
Brolio sodyboje naujai atstatytas gyvenamasis namas nendrių stogu taip pat papuoštas archajiškais žirgeliais.
„Mūsų sodybų kompleksas – lyg nedidelis XIX a. žvejų kaimelis“, – didžiuodamasis kalbėjo K.Demereckas.
Rusnės salos lankytojų akį iš tolo patraukia naujai pastatytas, tačiau autentiškomis puošmenomis dekoruotas tradicinis žvejo namas, stovintis šioje vietoje kadaise buvusio Skirvytėlės kaimo žemėje.
