Apdailos medžiagos, langai, durys, šildymo sistema, santechnika – be jų sunku įsivaizduoti būstą.
Sunku, bet įmanoma. Tuo įsitikinau keliaudamas po Venesuelą. Ant Orinoko upės kranto namui pastatyti reikia visiškai kitokių statybos įgūdžių.
Kai Orinoko deltos varajų (arba „valčių žmonių“) genties indėnas nutaria kurti šeimą, pirmiausia jis pasistato būstą. Sklypo pirkti nereikia – pakanka su gentainiu nueiti iki kaimo galo ir valandą pasidarbuoti mačetėmis. Išvadavus žemę nuo vešlios augalijos, lieka pradėti statybas.
Vienos didžiausių Pietų Amerikos upių pakrantėse varajai gyvena daugelį šimtmečių, tačiau nei piramidžių, nei šventyklų statyti jie nemoka. Paveldo reikalavimų čia laikytis nereikia. Sklypo detaliojo plano ar namo projekto niekas nereikalauja.
Į dumblą kala polius
Šitie žmonės – ištvermingi ir kantrūs, o jų architektūra – labai paprasta, tačiau praktiška. Naujo namo statytojai, iškirtę augalus, per kelias dienas į pakrantės dumblą sukala polius.
Tai labai atsakingas darbas, kadangi nuo polių tvirtumo priklauso statinio stabilumas. Medinių baslių paskirtis – ne tik laikyti namą, bet ir apsaugoti jo gyventojus nuo skorpionų, gyvačių ir kitos ropojančios bjaurasties nuodingais geluonimis.
Kai poliai sukalti, pradedamas ręsti karkasas. Jam naudojami kiek plonesni šlifuoti rąstai. Keturi basliai kampuose, dar po kelis statramsčius per vidurį, viršuje ilginiai paklotai, o ant jų – gegnės. Šlaitinio stogo danga – nepakeičiamieji palmių lapai.
Tokio namo garantinis laikas – dešimt metų.Nei durų, nei langų šiuose būstuose nėra. Čia niekas nestato sienų ir pertvarų, visi mato, ką pietums verda kaimynai arba kokį laimikį iš upės parsigabena žvejai.
Būsto grindys – kiekvieno šeimininko reikalas. Vieni kloja obliuotas lentas, kiti (ir tokių dauguma) – tiesiog sumeta vieną šalia kito rąstus jų net neprikaldami. Todėl vaikščioti troboje reikia atsargiai – rąstai kliba, o bet koks nukritęs smulkesnis daiktas pro plyšį neria į apačioje telkšantį dumblą.
Seksui – speciali pašiūrė
Varajų gyvenimas – tarsi realybės šou, kurį gali stebėti visi, kam tai įdomu. Tiesa, intymiems reikalams kiek labiau prakutę kaimai turi atokiau suręstas pašiūres, kurias nuo smalsių akių slepia krūmynai.
Šie statiniai tarp varajų labai populiarūs: daugelis šeimų augina po šešis ir daugiau vaikų. Kai indėnas sukloja grindis ir uždengią stogą, lieka paskutinis darbas – pakabinti hamakus. Nė viename kaime nemačiau lovos. Visi miega pakibę tarp dangaus ir žemės.
Dieną suptis iš palmių plaušų nupintame hamake smagu, tačiau praleisti visą naktį – rimtas išbandymas nugarai.
Ilgieji namai Borneo saloje
Žvalgydamasis po Orinoko indėnų būstus nejučia lyginau juos su priešingoje pasaulio dalyje – Pietryčių Azijoje – lankytais gyventojų namais. Jie gyvena Borneo saloje, didelėmis bendruomenėmis, neįprastai ilguose būstuose ant aukštų baslių. Ši statinių rūšis taip ir vadinama – ilgieji namai.
Šie džiunglių gyventojai burtis į bendruomenes kadaise buvo priversti dėl priešiškai nusiteikusių genčių, puldinėjusių pavienius namus.
Rungusų genties name yra 25 durys – tiek, kiek jame gyvena šeimų. Į kuklius būstus patenkama iš dengtos terasos, kurioje dienas leidžia vaikai ir moterys.
Didesniuose namuose gyvena net iki 500 žmonių. Tai – draugiška bendruomenė, kurioje visi dalijasi tuo, ką turi.
Atvykėliai gali vaikštinėti terasa, tačiau kišti nosį į privačius būstus nedera. Rungusai įsileidžia tik ilgesniam laikui pas juos atvykusius svečius, kurie dėl nakvynės susitaria iš anksto.
Civilizacijai skverbiantis į nuošaliausius planetos kampelius, keičiasi gyvenimas ir džiunglėse – rąstus, kuriais lipama į namą, kai kur jau pakeitė laiptai. Anksčiau stogai būdavo užklojami palmių lapais. Dabar vis daugiau rungusų savo namus dengia skarda.
