Prieš porą trejetą šimtų metų paprastų vilniečių durys ar kiemo vartai turėjo būti kuklesni ir pigesni nei didžiulės, sunkios, dažnai kaustytos bažnyčių, vienuolynų, turtingų miesto gyventojų ir tuometinių valdžios bei mokslo įstaigų durys.
Pro jas įeidavo ir išeidavo svečiai, interesantai, maldininkai.
Pro jas būdavo įnešama džiugi žinia ir išnešami mirusiųjų kūnai, rašo „Sostinė“.
Atskiria du pasaulius
Simboliškai durys reiškia tam tikrą perėjimą ir yra siejamos su įžengimu į kitą erdvę, netgi kitą pasaulį, naujų horizontu atvėrimu. Jos – tam tikras ribos ir rimtų gyvenimo pokyčių simbolis.
Senovės Romoje dviveidis dievas Janas buvo įvardijamas kaip durų, perėjimų, pradžios ir pabaigos dievas, o du į priešingas puses žvelgiantys jo veidai simbolizavo perėjimą iš seno į nauja arba atvirkščiai, rašo „Sostinė“.
Uždaros durys simbolizavo už jų besislepiančias paslaptis ir nežinomybę, o atdaros – atvirumą, gerą valią, kvietimą užeiti.
Su durimis susiję nemažai įvairių tautų posakių ir patarlių, durų motyvas neretai randamas įvairių laikotarpių literatūroje. Savaime suprantama – šios reikšmės neaplenkė ir mūsų krašto.
Raidės – neatsitiktinai
Vienos puošniausių sostinėje yra arkos formos Šv.Onos bažnyčios durys. Juose įžiūrimas rombų ornamentas su augalų motyvais ir šachmatų tvarka pasikartojančiu lotyniškų raidžių S ir A deriniu – Šv.Onos monograma.
Duris puošia masyvios širdies formos rankenos, kuriose galima įžvelgti du išsižiojusius slibinus ir raguoto velniuko galvą.
Atbaidydavo piktąsias jėgas
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios durys tarsi išpjautos didžiuliuose metaliniuose vartuose.
Į juos tam tikra tvarka sukalta apie porą šimtų gėlės žiedo formos kniedžių. Atrodo, kad kniedės ne tik sutvirtina medines detales, bet ir formuoja tam tikrą pasikartojančių kryžių seką.
Panašiomis kniedėmis, tik kita seka, sutvirtintos Misionierių bažnyčios durys Subačiaus gatvėje. Įdomu tai, kad durų puošyba religiniais ar liaudies sąmonėje apsauginę reikšmę turinčiais simboliais yra be galo sena tradicija.
Būtent durys buvo laikomos ta vieta, pro kur piktoji jėga į vidų gali patekti lengviausiai, todėl ant jų buvo kabinamos ne tiktai pasagos ir kryželiai, bet į jas buvo kalamos kniedės, vinys, ant durų buvo tvirtinami kiti metaliniai piktas jėgas turintys nubaidyti daiktai.
Pavyzdžiui, nulaužti ir ūkyje naudoti netinkami dalgių, peilių ar pjautuvų fragmentai.
Durų žymėjimas trimis kryželiais per Trijų karalių šventę iš esmės yra apsaugos nuo piktųjų dvasių ritualas, kurio kilmė gali siekti pagoniškus laikus, rašo „Sostinė“.
Puošia šeimos herbas
Ant masyvaus Visų Šventųjų bažnyčios slenksčio galima išvysti datą 1890. Savais simboliais išsiskiria ir kriptų bei mauzoliejų durys.
Po Vilniaus Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia yra LDK didikų Sapiegų kripta.
Norint į ją patekti reikia žengti pro nedidelius vartelius – duris su pasikartojančiais Leono Sapiegos (1557–1633) inicialais ir giminės ženklu – dviem kryžmomis perkirsta strėle. Tai vadinamasis Lapino herbas.
Laidojimo rūsių ir mauzoliejų durys senosiose Vilniaus kapinėse irgi pasižymi savita, dažniausiai religine puošyba, tad čia pravartu pakalbėti apie simbolines durų sąsajas su mirusiųjų pasauliu.
Karstą iškeldavo per langą
Sąvoka „kojomis į duris“ siejama su mirtimi ir reiškia ne tiktai velionio kūno išnešimą iš namų, bet ir sielos išėjimą į kitą pasaulį.
Beje, kai kuriuose Europos kraštuose vyravo suvokimas, kad pro duris geriausia vaikščioti tik gyviesiems, tad karstai buvo iškeliami per langą ar net per iškastą duobę po slenksčiu.
Kitur visą šarvojimo laiką pirkios durys buvo laikomos atviros, kad siela lengviau išeitų, o išnešus karstą jos būdavo tuojau pat uždaromos, kad negrįžtų.
Varteliai į kapines, kriptų ir mauzoliejų durys, matyt, buvo suvokiamos kaip durys į paslaptingą ir netgi baugią mirusiųjų karaliją, o šioji skirtingų pasaulių atitvėrimo simbolika yra be galo archajiškos kilmės.
Ne tik apsauga nuo vagių
Vienos gražiausių sostinėje yra paminklinės Vilniaus universiteto bibliotekos durys, skirtos Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakčiai paminėti.
Šios durys buvo įstatytos 1997 metais, o jas puošia garsių Lietuvos istorinių asmenybių – universiteto steigėjų ir lietuviškos šviesuomenės atstovų atvaizdai. Virš durų matomas Vytis, o jų rankenos – stilizuoti aitvarai iš baltų mitologijos, kurie neša žmonėms įvairias gėrybes.
Senosios miesto dalies gatvėse galima pamatyti ir kur kas daugiau puošnių geležinių ar medinių durų su žmonių veidais, augalų motyvais, sunkiais geležies apkaustais ir masyviomis rankenomis. Ilgus amžius durys saugojo ne tik nuo vagių ar įsilaužėlių, bet ir liudijo statusą, estetinį šeimininko skonį, jo religingumą ar atvirkščiai – bedievystę.
Mūsų laikais dažniausiai dėmesys kreipiamas išimtinai tik į durų saugumą ir tvirtumą, tačiau kadaise jos buvo vertinamos ne tik kaip patikimas namų turto sargas.
Patinka straipsnis? Apsilankykite mūsų „Facebook“ paskyroje ir pasidalinkite su draugais.
