Tačiau gerokai anksčiau už žaliavalgius sodybą atrado čekų inžinieriai. Pusantrų metų, kol buvo tiesiama kroviniams gabenti skirta geležinkelio europinė vėžė nuo Lenkijos sienos iki Kauno, jie gyveno Senojoje Gegužinėje.
Statė ne kaip užeigą
Senosios Gegužinės ūkį savitai valdo Benjamino ir Rolando Bortkūnų šeimos. Architektas Rolandas 600 kvadratinių metrų plotą užimančiame dvarelyje gyvena nuolat. O jo brolis Benjaminas važinėja į sodybą iš miesto tam, kad pasirūpintų gyvuliais.
Gegužinės ūkis - išskirtinis, nes iš prosenelių paveldėtoje žemėje iškilę naujieji pastatai - XVIII-XIX a. dvarų ir šiuolaikinių technologijų lydinys.
Architektas Rolandas Bortkūnas nesuka galvos, jei jo svečiams keistai atrodo pagrindinį įėjimą į jo namus įrėminusios medinės kolonos. Juk tai - jo šeimos dvarelis: bendras Rolando ir jo žmonos Neringos projektas.
Abu jie pagal išsilavinimą - interjero dizaineriai, o pagal pomėgius - architektai, etnografai, statybininkai ir dar ūkininkai.
Pastaruosius 15 metų jie rašo knygas, rengia seminarus, aiškina apie etnografinę architektūrą, nes jiems tai arčiausiai širdies.
Tad ir dvarelį statė ne kaip užeigą, o kaip pažintinį etnografinį statinį, kuriame rąstų sienos susibičiuliavo su šiuolaikinėmis technologijomis. Čia daug dažniau nei šeimos šventės vyksta įvairūs kultūros renginiai.
Tenka taikytis prie dabarties
"Pragyventi iš trylikos avių ir etnoarchitektūros sklaidos neįmanoma, - šyptelėjo Rolandas. - Todėl dar važinėju po Lietuvą, projektuoju etnografinius pastatus, vadovauju jų statyboms."
Tai, ką jis dirba, nėra etnografinių muziejų statyba. Anot R.Bortkūno, XXI amžiaus žmogaus poreikiai kitokie, nei būta XVIII amžiuje. Dabar reikia ir interneto, ir geoterminio šildymo, ir vonios, bet kartu ir natūralių statybinių medžiagų.
"Statydamas savo dvarelį senosios architektūros projektą prikėliau naujam gyvenimui. Ir toliau miname šiuo keliu", - sakė architektas.
Viena jo veiklos sričių - saugomose teritorijose pagal Kultūros paveldo departamento užsakymą atstatomi senieji pastatai.
"Pirkia, gryčia, troba, stuba. Tai gyvenamųjų namų pavadinimai skirtinguose Lietuvos regionuose. Kiekvienam jų būdingos savitos architektūros detalės.
Tai, ką galima išsaugoti, tą ir saugome, ką galima pakeisti, keičiame. Nebuvo pastato viduje tualeto, skalbyklės, elektrinės viryklės, nebuvo statybose naudojama šiltinimo medžiagų? Tačiau viso to nebeįmanoma ignoruoti", - kalbėjo architektas. Jo paties namo suplanavimas būdingas žemaitiškam dvareliui. Artimiausi panašūs - Džiuginėnų, taip pat Tytuvėnų ir Upninkų dvarai.
"Atrodytų, kodėl toks keistas pastatas išdygo Vakarų Aukštaitijoje? Bet būtent tokių pastatų buvo galima rasti ir Baltarusijoje, ir kitur.
Dvarininkai kviesdavosi meistrus, vieni iš kitų idėjų nusižiūrėdavo. Kažkas pamatė tokias nesąmoningas kolonas, padarė, ir tapo jos anuomet madingos", - sakė R.Bortkūnas.
Viskas turi savo kainą
Už kvadratinį metrą - 1600 litų. Maždaug tokia yra vidutinė nedidelio rąstinio namo statybų savikaina. Tokio, kuriame galima gyventi ir nelakstyti į lauke esantį tualetą.
Anot R.Bortkūno, turint 300 tūkst. litų jau galima mąstyti apie etnografinio maždaug 150 kv. metrų namo statybas. Jei pinigų mažiau, kyla pavojus pakliūti į statytojų paspęstus spąstus.
Mat į savikainą turi būti įskaičiuota viskas - vandens gręžinio, nuotekų valymo įrenginių, elektros instaliacijos ir visų statybinių medžiagų kaina.
"Labai svarbu ir tai, kad medinis namas netaptų prabangiu statiniu, skirtu turtuoliams. Tokiu atveju mūsų misija prarastų prasmę.
Jis turi būti ekonomiškas, kad medinės lietuviškos sodybos trokštančiam žmogui nebūtų brangesnis už plytų statinį", - sakė architektas.
Kitoks geoterminis šildymas
Senosios Gegužinės ūkyje technologijoms taip pat skirta vietos. Bene svarbiausia jų - geoterminis šildymas. Šilumos siurbliai šilumą paima iš geriamojo vandens, atitekančio iš artezinio gręžinio.
"Nei giluminiai gręžiniai, nei horizontalus kolektorius mums netiko. Apskaičiavome, kad 600 kvadratinių metrų ploto namui šildyti reikia tokio dydžio horizontalaus kolektoriaus, kurį tektų išvedžioti didesniame nei hektaro žemės plote.
Vien jis būtų kainavęs 50 tūkst. litų. Kitas variantas taip pat atkrito. Šilumai iš grunto paimti reikėtų ne mažiau kaip trijų gręžinių, kiekvienas jų kainuoja apie 20 tūkst. litų", - aiškino R.Bortkūnas.
Tad šiuo metu siurbliai šilumą surenka iš geriamojo vandens, atitekančio iš artezinio gręžinio. Pastarojo temperatūra - 7-8 laipsniai. Siurbliai iš jo surenka 2-3 laipsnius šilumos. Tiek užtenka, kad užvirtų freonas ir įkaitintų šildymo sistemoje cirkuliuojantį vandenį.
"Mums tekainavo pakeisti siaurą geriamojo vandens vamzdį platesniu ir sumokėti už jį keletą tūkstančių litų. Taip geoterminio šildymo sistemai sutaupėme 30 proc. lėšų", - tikino architektas.
Vidutinė kaina už šilumos siurblių ir įvairių elektros prietaisų per mėnesį sunaudojamą elektros energiją visoje sodyboje sukasi apie 1600--1700 litų. Žiemą per mėnesį elektros skaitiklis jos prisuka už 2500 litų, vasarą - maždaug už 600 litų.
