Ryšio, žinoma, jokio, tačiau žiūrėkite, kaip jus suerzinau.
Dabar skaitysite toliau ir rašysite komentarus po straipsniu.
Kai prieš krizę sukilo nekilnojamojo turto kainos ir visi puolė pirkti butus ir namus (kas kad brangu, bet bus dar brangiau, o bankas juk paskolins), dizainerio samdymas tapo kone privalomu statuso įrodymu. Bus tų tūkstančių litų, bet užtat būsime kaip žmonės. Apstatyti naują būstą pačiam buvo kone tas pats, kas pačiam kirptis plaukus. Padorūs žmonės taip nedaro. Tokie buvo aukso amžiaus papročiai.
Paklausa buvo tokia didelė, kad butų apstatymu pradėjo užsiimti visi, kas tik galėjo rankose nulaikyti pieštuką (ir net kai kurie, kurie pieštuko net ir padrožti negalėtų). Tiesą pasakius, dažniausiai net ir menkiausios patirties ir vidutinio įžūlumo asmenims sekėsi neblogai, mat šeimininkų asmeninis skonis ir nuovoka buvo tokio urvinio lygio, kad net ir kruopelytės žinių ir patys paprasčiausi sprendimai smarkiai gerindavo situaciją, palyginti su tuo, ką žmogus galėjo padaryti pats.
Pavyzdžiui, pasistengus išvilkti iš kambario kuo daugiau šlamšto ir įtikinus savininką, kad senus baldų komplektus romantiniais pavadinimais („Jotulė“ iš Plungės ir panašiai, Dieve mano, ar kas žino, kas yra toji Jotulė? Ar kas nors bent vieną Jotulę pažįstate?) geriau pervežti į sodybą ar sustatyti priepirtyje, bute pasidaro daug smagiau ir erdviau.
Juk tam ir pirko tą sodybą, kad būtų kur suvilkti pasenusį šlamštą, kurį gaila išmesti.
Baltos sienos vizualiai išpučia erdvę ir duoda daugiau šviesos: atrodytų, tai elementaru, tačiau dažniausiai reikėdavo, kad tai primintų kokia nors mergina madingais kampuotais akiniais su eskizų sąsiuviniu rankoje.
Gyventojas pats to negalėtų sugalvoti, nebent retais atvejais – nors interjero žurnalus mėgsta žiūrėti ir nespecialistai, dažniausiai jie žino „gražu-negražu“, „jauku-nejauku“, o kodėl taip yra, retai supranta.
Todėl ir turėjo, ir iki šiol turi darbo tie paprasti interjero dizaineriai, kurių įžvalgiausias patarimas yra apie tai, kad neužgriozdinus langų kambaryje bus daugiau šviesos. Atrodytų, nieko gudraus, tačiau juk ir gydytojai, daug metų mokęsi, primena pacientams apie rūkymo žalą ir sporto naudą, nors, suprantama, tai neturėtų būti naujiena.
Po krizės žmonės pradėjo labiau taupyti pinigus, tačiau dizaino sprendimus patikėdavo mylimiausiems žmonėms (patiems sau) ne tik dėl taupumo. Dizainerių tingumas ir lengviausių kelių ieškojimas ilgainiui atsisuko prieš juos pačius: nelabai gali pasidžiaugti savo individualumu, jei naujas butas, kurį trokšti parodyti draugams ir juo pasigirti, yra toks pat, kaip ir penki kiti butai, kuriuos tavo draugai bus jau matę?
Be to, juk pagrindinis komentaras už akių (kaip ir interneto komentaruose, kai rašoma apie interjerus) bet kuriuo atveju bus toks: „Kažkoks šaltas, negyvas tas butas.“
Dizaineriai žino, kad kitas variantas, prie kurio atsidūrė Lietuvos interjero užsakovas, bėgdamas nuo skandinaviško šaltumo (kurį, tiesą sakant, kartais sušildydavo medžio spalvos ir tekstūra), yra prakeiktas Provanso stilius, arba tai, kas juo vadinama.
Rafinuoto kaimo iliuzija buvo tai, kuo patikėjo Lietuva per pastaruosius kelerius metus ir užsigeidė baltai dažytų baldų, šviesaus akmens ir kaimiškų pastelinių spalvų servetėlių, pagalvėlių, užklotų ir viso ko, kas žaviai apsilaupę. Lietuvai šis stilius itin tinkamas ne tik todėl, kad jį galima lengvai sukurti, tačiau ir todėl, kad įkvepia naujam gyvenimui mamų ir močiučių namuose rastas lūženas – spinteles, spintas, servantus, taburetes ir kitokį „barachlo“, kuriam tereikia baltų dažų kibirėlio ir šepetėlio ir voilà, jau vietoj sovietinio pripersto paveldo, kurį savininkai tingėjo išmesti, turite tokį beveik atvirkštinį dekupažą su razina.
Dekupažas kūrybiškai sendina, čia papeckiojimas lyg ir pajaunina, bet nelabai – perstumdo geografiškai plokštumoje, net jei laiko pojūtis ir lieka labai panašus.
Dažant baltai Provanso stiliumi, kuo kreivesnės dažytojo rankelės, tuo geriau: taip pasiekiamas nutrinto autentiškumo rezultatas. Be to, net ir nedažyti šalia esantys baldai, iš esmės susidėvėję, jau pradeda atrodyti nebe susidėvėję, o ironiškai atitinkantys stilistinę temą, ir šeimininkas gali krizenti į saują, kaip jis čia gudriai minimaliomis sąnaudomis pasidarė stilingą būstą.
„Ir visai be jokio dizainerio“, – sakys dažnas jų, ir tas bus puikus pastebėjimas, nes dizaineris ar dizainerė dažnai būtų turbūt patarę lygiai taip pat.
Tie, kurie taupo dizaineriui, ir vietoj profesionalo samdo tetos Genovaitės dukters draugę, kuri jau pradėjo studijuoti Dailės akademijoje ar šiaip „domisi šitais dalykais“, susiduria su didele rizika, kurią pamato jau tada, kai būna vėlu. Dizaineris dirba dėl jūsų pirmo įspūdžio (kaip ir televizijos programos apie būsto atnaujinimą) – kad įėję į kambarį gyventojai jo nepažintų, tūptelėtų iš nustebimo ir net pradėtų iš palaimos cypti. Tai pasiekti nėra labai sunku. Sunkiau pagalvoti apie tai, kaip reikės tame meno kūrinyje gyventi, ir ką padaryti, kad būstas keltų ilgalaikį patogumą. Tačiau tai – ne dizainerio problema, nes – kad ir kaip tai būtų ironiška – jį vertins ne pagal tai, kaip sekasi gyventi šeimininkams patalpoje, o pagal įspūdį, kurį gyvenamasis plotas padarys draugams.
Reikia laukti, kad jie pavydžiai vartytų akis, žavėtųsi ir šnibždėtųsi. Tikslas bus pasiektas.
Sekite mus „Facebook“!
