„Taginimas“ yra autoriaus vardo reklama, tai gatvės kultūros dalis, neatsiejama nuo miesto sienų“, – teigė grafitininkas Tomas Gečiauskas.
Pasak T.Gečiausko, grafičiai skiriasi. Vieni jų priskirtini gatvės meno kategorijai, kiti yra jo autorių parašai, o treti – paprasčiausias vandalizmas.
Vadina tiesiog terlionėmis
Bene labiausiai kauniečiams akis bado išpaišytos senamiesčio sienos.
„Oho, „tagai“! Mes juos vadindavome tiesiog terlionėmis“, – rėžė kaunietė Irmina.
Ji mano, jog tam, kad „tagų“ mieste būtų mažiau, reikėtų jų autoriams paskirti viešųjų darbų, taip pat liepti nuvalyti jų pačių bei kolegų parašus.
Kita kaunietė, Aistė, pasakojo, kaip grafitininkai išmargino jos gyvenamojo rajono sienas.
„Prieš kokius 8 metus ant daugiabučio, kuriame gyvenu, ir kito gretimo namo sienų atsirado dideli grafičiai.
Vienas jų buvo geltonai juodas, o kitas – raudonas. Man jie atrodė gražūs, pagyvino vaizdą“, – pasakojo kaunietė. Dėl ne itin aktyvių daugiabučių bendruomenių ir dėl to, jog piešiniai buvo gražūs, niekas nesiėmė jų naikinti ir kūriniai tiesiog išbluko.
„O prieš kokius penkerius metus atsirado trumpi ir negražūs „tagai“, kažkieno inicialai. Jie atrodo šlykščiai“, – piktinosi Aistė.
Pyktį reiškia ant sienos
Grafitininkas T.Gečiauskas pripažino, kad Kaune vos ne kiekvienas miesto kampas pažymėtas – nuo tikrai gražių grafičių iki užrašytų keiksmažodžių ar keverzonių. Šie esą tikriausiai ir nuteikia visuomenę prieš gatvės meną.
„Tagai“ tapo būdu išpopuliarinti savo vardą kuo sudėtingiau pasiekiamose vietose, kuo gražesniu būdu“, – grafitininkų parašų istoriją aiškino gatvės meno atstovas.
Išpaišytomis sienomis besipiktinančius miestiečius T.Gečiauskas sakė suprantantis ir teigė esąs prieš nepadorius piešinius, žodžiais reiškiamą pyktį, keiksmažodžius.
„Tai lyg noras kažkam pakenkti. Nė vienas nenorėtų pabusti ryte ir ant savo namo rasti užrašytą keiksmažodį“, – kalbėjo grafitininkas. Piešdamas grafičius ir pats T.Gečiauskas neapsiėjo be problemų.
„Įvairių konfliktų teko patirti dėl nepatenkintų savininkų ar net pareigūnų. Vis dėlto šis menas nelegalus, tad tokia reakcija tikriausiai normali“, – svarstė jis.
Tačiau esą didesnė problema grafitininkui yra ne nepatenkinti pastatų savininkai ar policija, o lėšų ir galimybių stygius.
Be skundų sienos nepagražės
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro viešosios policijos skyriaus viršininkas Raimondas Zinkevičius teigė, jog sienų išdarkymą reikėtų kvalifikuoti pagal du Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, kalbančius apie turto sunaikinimą ar sugadinimą (LR baudžiamojo kodekso 187 straipsnis) bei tyčinį turto sunaikinimą ar sugadinimą (LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 503 straipsnis).
Vis dėlto dėl nusikalstamų veikų, numatytų įstatymuose, baudžiamasis procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tai reiškia, kad sienos, ant kurių puikuojasi nepageidaujami piešiniai, tokios gali ir likti tol, kol jų savininkai pasiskųs teisėsaugai.
„Šios bylos patenka į privataus kaltinimo bylų proceso sąrašą, todėl nukentėjusysis kaltinimą palaiko teisme pats,“ – situaciją aiškino Centro viešosios policijos skyriaus viršininkas.
Gresia ir nelaisvė
Išpaišytos sienos yra pažeidimas, už kurį bausmė priklauso nuo žalos dydžio.
Jei žala neviršija 1 MGL, tai yra 130 litų, teismas gali skirti 100–300 litų baudą. Tuo tarpu jei žala yra didesnė už 1 MGL, nusikaltę asmenys baudžiami viešaisiais darbais arba bauda, laisvės apribojimu arba areštu.
Žalai viršijus 3 MGL, bausmė už sienų išpaišymą gali išaugti iki laisvės atėmimo 2 metams. Be to, nusikaltę sienų piešėjai visais atvejais privalo atlyginti žalą.
