- Ką pirmiausia reikėtų vertinti, žvelgiant į pastatą, kvartalą ar viešą erdvę? Ar architektūros kokybė nusakoma universaliais kriterijais, ar jie priklauso nuo konkrečios šalies?
I.A. Žinoma, priklauso. Japonijoje būtų vertinamas tik konkretus namas, nekreipiant dėmesio į jo ryšį su aplinka. Tačiau mūsų kraštuose pirmiausia dėmesys kreipiamas į kontekstą, kuriame yra pastatas, o tada sprendžiama, ar pastarasis dera su aplinka, ar ją pagerina.
M.P. Architektūra giliai susijusi su miesto ir net šalies socialiniu gyvenimu. Ir manau, kad paprasti žmonės tiksliausiai gali įvertinti architektūrą, mat jie - jos vartotojai. Geriausia architektūra yra ta, kuri provokuoja diskusijas ar, atvirkščiai, yra nematoma. Aš labiausiai vertinu architektūrą, kuri inspiruoja socialinius veiksmus ir reakcijas.
E.R. Neįmanoma nusakyti, kas yra kokybiška architektūra, o kas ne. Tačiau bet kokiu atveju gera architektūra žmonėms suteikia pasitenkinimo jausmą, padaro jų gyvenimą gražesniu, geresniu. Be to, architektūra vienaip vertinama vartotojų, kitaip – architektų. Kartais architektai nesuvokia, jog jie tik seka mada. Taip, kokybiškos architektūros bruožai yra universalūs, o kultūriniai konkrečios šalies aspektai yra tik jos prieskoniai.
- Kuo rėmėtės, vertindami naujausius Lietuvos architektūros kūrinius ką tik įvykusiame konkurse „Žvilgsnis į save“ (jame buvo išrinkti geriausi per dvejus metus lietuvių architektų sukurti darbai)?
E.R. Pirmiausia stengėmės pažvelgti į pastatus iš vartotojo pozicijos, įvertinti, ar pastatas atitinka savo paskirtį.
I.A. Vertindamas klausiau kiekvieno pastato vartotojo, kaip jie jaučiasi jiems suprojektuotame pastate, ar jie susiduria su kokiais nors architektūros nulemtais suvaržymais. Prisimenu, kaip vienas Estijos verslininkas apibrėžė gerą architektūrą: „Gera architektūra yra ta, kurios fone norėtum nufotografuoti savo vaiką“. Šį kriterijų galima taikyti skirtingoms šalims, nors kartais beveik nematomas pastatas yra geriausias. Vertindami Lietuvos architektūrą, mes rėmėmės skirtingais kriterijais, tačiau mūsų sprendimas buvo vienodas.
- Ar tokia kokybiška architektūra sukuriama tik turint daug pinigų?
E.R. Gera architektūra gali gimti ir naudojant labai pigias statybines medžiagas, ir labai įprastose, neromantiškose vietose, ir labai mažame plote.
- Vertindami Lietuvos architektūrą, apžiūrėjote nemažai skirtingų projektų. Ar pastebėjote charakteringų bruožų, kuriuos būtų galima vadinti Lietuvos architektūros tapatybe?
E.R. Jaučiu, jog lietuviškos architektūros tapatybė egzistuoja. Kita vertus, ją labai sunku suvokti, o viena priežasčių – jūs vis dar esate sparčios plėtros eigoje, perkuriate savo istoriją ir vis ieškote. Vietoj to, kad ieškotumėte nacionalinio identiteto, jūs ieškote sprendimų, kurie tiktų prie vietos, kurioje statoma, ir kultūrinio konteksto. Diegti architektūroje netikras patriotines idėjas būtų jau politinis veiksmas, ne architektūrinis.
M.P. Savitų bruožų galima rasti stebint urbanistinę plėtrą. Tai būdinga ir Latvijai – ne visa miestų aplinka yra išpuoselėta ir suplanuota. Tačiau tuo pačiu čia daugiau laisvės ir galimybių.
I.A. Mane domina skirtingas medžiagų panaudojimas įvairiose šalyse. Lietuviai architektai medį naudoja visai kitaip, nei mes. Suomijoje, Estijoje jis naudojamas kaip pigi, grubi, greitos statybos medžiaga. Lietuvoje su medžiu elgiamasi subtiliau. Ir, žinoma, būtina paminėti išskirtinę betono darbų kokybę Lietuvoje. Turėsiu rekomenduoti Estijos statytojams ieškoti betonuotojų Lietuvoje.
- Ką galite patarti, kad Lietuvoje būtų kuriama kokybiška aplinka ir architektūra?
M.P. Kartais mūsų nesugebėjimas kažką padaryti, suplanuoti, yra geresnė išeitis nei kažko prasto sukūrimas.
I.A. Labai paprasta – pasitikėkite architektu.
- Apžvelgiant naujausią Lietuvos architektūrą, atsiskleidžia ekonominės krizės poveikis: dominuoja viešieji pastatai, remiami valstybinėmis, miestų ar Europos Sąjungos lėšomis bei individualūs namai. Daug mažiau statoma komercinių centrų, biurų. O ką architektai projektuoja jūsų šalyse?
M.P. Situacija Latvijoje panaši. Šiemet ir užpernai statėme labai daug viešų pastatų, finansuojamų Europos Sąjungos fondų. Apžvelgiant tokius pastatus, matyti, kaip institucijos priima sprendimus dėl tų pinigų panaudojimo: Latvijoje yra gerų, bet ir labai prastų pavyzdžių.
I.A. Estijoje taip pat vyrauja vieši – kokybiški ir prasti - projektai, finansuojami Europos Sąjungos. Žinoma, estija yra labai nedidelė šalis ir mes apskritai nestatome daug. Tačiau krizės metais Estijoje buvo pastatyti keli dideli prekybos centrai, nors iš verslo pusės man toks sprendimas atrodo keistas. Tačiau būta ir tokių prekybos centrų projektų, kuriuos investuotojai galų gale atsisakė įgyvendinti. Krizė sustabdė daugumą plėtros planų.
E.R. Kaip žinia, Suomina Europos sąjungos lėšų gauna labai nedaug, mes esame tie, kurie duoda. Šiuo metu Suomijoje klesti daugiabučių statyba, ir tam yra svari priežastis – būsto paskolos palūkanos beveik lygios nuliui. Taigi žmonės gali sau leisti pasiimti paskolą ir nusipirkti būstą. Tai viena labai aktyvi sritis Suomijoje. Antra, daug finansavimo skiriama senų pastatų renovacijai, rekonstrukcijai ir išplėtimui.
Biurų statybos nevyksta beveik visai. Suomijoje yra keletas didelių tuščių biurų pastatų, kompanijos atsisako savo darbuotojų ir neinvestuoja į naujas patalpas.
Viešasis sektorius kai kuriose srityse yra apmiręs, kitose – aktyvus, kaip, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje, kuri šiandien gauna didžiulį biudžeto pinigų kiekį. Suomijoje kaip tik dabar statomi du milžiniški ligoninių kompleksai, kurių sąmatos bendrai sieka 400-500 mln. eurų.
Kadangi ekonominė krizė vis tęsiasi, žmonių netikrumas dėl ateities stiprėja, dėl ko investicijos lūkuriuoja. O kai nėra investicijų, stoja ir statybos. Tačiau dėl kažkokios keistos priežasties, visas 100 proc. Suomijos architektų turi darbo. Šiuo metu architektų Suomijai net trūksta.
- Kaip vertinate projektus, įgyvendintus pasitelkus Europos sąjungos lėšas? Kaip ES reikalavimai, atrankos, projektavimo ir įgyvendinimo sistema lemia architektūros kokybę?
M.P. Akivaizdu, kad gerą pastatą galima sukurti tik turint laiko projektavimui. Geriausi ES finansuojamų objektų Latvijoje pavyzdžiai yra tie, kurių projektai buvo parengti prieš ateinant ES lėšoms. Nes tik tuomet turi laiko apgalvoti projekto sprendinius, detales ir tinkamai paruošti projekto dokumentaciją. Kai po to gaunami Europos pinigai, jie realizuojami gan sėkmingai.
Tačiau jeigu projektą reikia pristatyti per mėnesį, tuomet gero rezultato naivu laukti.
Beje, Latvijos miestų savivaldybės, jau žinodamos, kad ES lėšos paprastai būna prieinamos po kelių metų, projektus už savivaldybės lėšas rengia gerokai prieš teikiant paraiškas, už savivaldybės lėšas.
I.A. Viską lemia ES direktyvos dėl Viešųjų pirkimų konkursų įgyvendinimas. Dėl kažkokių priežasčių estai šią direktyvą taiko tikrai ne išmintingiausiai, ypač kai tai susiję su architektūra. Vienintelis projekto atrankos kriterijus yra pigiausia kaina. Tačiau visi architektai turi uždirbti duonos, o valandos įkainis turi savo ribas. Taigi, iš esmės konkursą rengianti ir pigiausio projekto norinti įstaiga ieško biuro, kuris projektui skirtų mažiausia valandų ir intelektualinių pastangų. Taip Estijoje buvo pristatyta nemažai siaubingų pastatų.
E.R. Prisimenu kelis ankstesnius projektus, kuriems Suomija dar gavo ES finansavimą ir manau, kad jie nė kiek nesiskiria nuo bet kokio kito viešo pastato projekto. Skirtumas tik tas, jog Europos pinigai padėjo tuos projektus pradėti kiek anksčiau. Bet apskritai, ES pinigai šalį pasiekia kartu su griežtomis jų panaudojimo taisyklėmis. O šalies vadovybė pati nusprendžia, kur jie bus panaudojami konkrečiai. Tikiuosi, jog visi stengiasi, kad tie pinigai, kuriuos surenkame visi kartu, būtų panaudoti rūpestingai.
- Lietuvos architektai aktyviai ieško kelių eksportuoti savo paslaugas į užsienį: jų taikiklyje - Latvija, Rusija, Gruzija, Vokietija, Kazachstanas. O kokios užsienio šalys traukia jūsų architektus?
M.P. Latvijoje galioja įdomi tvarka, pagal kurią investuojantis į nekilnojamą turtą šalyje gali gauti leidimą gyventi. Šiame sektoriuje ir dirba dauguma Latvijos architektų šiandien. Abejoju, ar latvius architektus labai domina užsienio šalys.
I.A. Architektūra savo prigimtimi yra lokalus, su vieta susijęs menas. Tad neįmanoma rimtai kalbėti apie didelio masto architektūrinių paslaugų eksportą. Pavyzdžiui, Vokietija eksportuoja tik 3 proc. architektų paslaugų. Žinoma, Estija yra maža šalis, todėl galėtume remtis, tarkime, Danijos pavyzdžiu. Ši šalis tikriausiai aktyviausiai eksportuoja savo architektų paslaugas į viso pasaulio šalis. Jie tą daro gerai, tačiau reikia pastebėti, jog tai būtų neįmanoma be galingos valstybinės paramos, skiriamos įvairioms organizacijoms ir skirtingoms veikloms, susijusioms su Danijos architektūros pristatymu ir reklama visame pasaulyje. Ir tai nėra viena ar dvi programos – Danijos valstybė tai daro jau metų metus. Estijos architektai eksportuoja apie 7 proc. savo paslaugų. Pagrindinės šalys – Rusija, Ukraina, Gruzija. Iš Skandinavijos šalių populiariausia Norvegija. Tačiau, kalbant atvirai – tai yra tik pavieniai individualūs projektai, o ne tendencija.
E.R. Suomijos architektai yra įgyvendinę kelis didžiulius projektus Kinijoje, Rusijoje. Kinija šiandien yra numeris vienas Suomijos architektūros eksportui.
