Nors 68 metų architekto visos dienos suplanuotos minučių tikslumu, jis surado laiko Vilniui.
Šią savaitę sostinėje kūrėjas pristatė ant Liepkalnio slidinėjimo kalno jau kitąmet išdygsiantį sporto ir sveikatingumo centro „Vilnius Beacon“ („Vilniaus švyturys“) projektą.
Apie ryšius su Lietuva, požiūrį į architektūrą, taip pat apie savo šeimą – pokalbis su svečiu iš Niujorko.
– Jūs jau nebe pirmą kartą lankotės Lietuvoje ir neslepiate simpatijų mūsų šaliai. Ar čia randate laiko pasivaikščioti po miestą?
– Taip. Kelis kartus vaikščiojau po Vilnių. Man ypač patinka jūsų senamiestis – jis labai gražus. Be to, labai smalsu žiūrėti į naujuosius pastatus, naujas viešąsias erdves, stebėti, kaip Vilnius keičiasi.
Lietuva yra maža šalis, bet kaip tik dėl to ji turi daug privalumų. Tai valstybė, išsikovojusi laisvę, sugebėjusi smarkiai pasikeisti, visiškai įsilieti į Europą.
Jūs galite didžiuotis turėdami labai seną, unikalią kultūrą: ypatingą kalbą, tradicijas. O pats Vilnius yra visavertis pasaulio miestas, turintis nemažai istorinio paveldo.
– Sostinėje virė daug ginčų dėl stiklinių daugiaaukščių, kurie neva neturėtų stovėti taip arti Vilniaus senamiesčio, nes gali jį užgožti. Ką apie tai manote jūs?
– Nenorėčiau kalbėti apie konkrečius pastatus, bet apskritai manau, kad naujieji Vilniaus statiniai yra tinkamo mastelio. Jie tikrai nėra per dideli šiam miestui. Svarbiau ne pastatų aukštis, o tai, kaip jie veikia miestą.
Vilnių reikia plėtoti taip, kad jo centras pritrauktų kuo daugiau žmonių. Būtina sudaryti žmonėms galimybes čia kuo paprasčiau atvykti be automobilių. Manau, jog Vilniaus nereikėtų per daug plėsti horizontaliai, o stengtis, kad viskas būtų kuo arčiau, kartu nepamiršti išlaikyti ekologinės pusiausvyros.
– Pats prisidedate prie Vilniaus plėtros – pristatėte sporto ir sveikatingumo centro projektą, kuris jau po metų iškils ant Liepkalnio kalno. Minėjote, kad jus įkvėpė Gedimino pilies bokštas.
– Teisybė, nes kitados tai buvo centras ir šis bokštas tapo miesto simboliu. Tačiau mums reikia ne tik istorinių, bet ir šiuolaikinių statinių, kurie būtų praktiški ir žmonėms suteiktų visuomeninės erdvės, socialinio bendradarbiavimo pojūtį, taip pat geras paslaugas.
Neužtenka vien grožėtis kalnais, miškais, dangumi. Svarbu ir pastebėti kitus žmones, būti su jais, rengti parodas, įvairius renginius. Štai kodėl kurdamas sporto ir sveikatingumo centrą Liepkalnio kalno viduryje suprojektavau aikštę.
– Jūsų žmonos Ninos šeima kilusi iš Lietuvos?
– Jos šeima yra kilusi iš čia, o mano tėvai buvo Lenkijos žydai. Tačiau su Lietuva mane sieja ne tik žmona.
Pažįstu daug žydų, kilusių iš Lietuvos, o Niujorke gana artimai bendrauju su YIVO žydų mokslinių tyrimų institutu, kuris, beje, buvo įsteigtas Vilniuje ir čia turi prieškarinius archyvus apie Rytų Europos žydų gyvenimą. Taigi jaučiuosi turintis daug ryšių su Vilniumi.
– Dirbate kartu su žmona, o vienas jūsų sūnų taip pat yra architektas. Ar ne per daug vienai šeimai?
– Esu labai laimingas galėdamas dirbti su savo šeimos nariais. Mano žmona, nors ir ne architektė, yra mano darbo partnerė. Ji mūsų didysis šefas. Kartu tai nuostabi, turinti gerą vaizduotę moteris, su kuria linksma dirbti. Manau, kad be jos pagalbos šitiek nebūčiau pasiekęs.
Mano sūnus Levas yra architektas, kaip ir aš. Jis studijavo architektūrą, jos istoriją, įgijo verslo pagrindų.
Visa tai – taip pat architektūros dalis, nes, norint būti geru architektu, vien techniškai nupiešti brėžinio neužtenka.
Dabar jis vadovauja dizaino ir architektūros studijai Milane ir dirba kartu su manimi.
Jaunesnysis sūnus Noamas užsiima teorine astrofizika – tyrinėja galaktikas, juodąsias skyles. Tai taip pat erdvės, tiesa, kosmoso. O kur kas jaunesnė už savo brolius duktė Rachel, kuriai tik 25 metai, yra dailininkė ir Brukline rengia įvairius pasirodymus.
– Jūs pats architektu juk tapote ne iš karto – iš pradžių grojote akordeonu?
– Užaugau komunizmo laikais Lenkijoje, holokaustą išgyvenusioje žydų šeimoje.
Norėjau groti pianinu, bet tėvai man nupirko tylesnį instrumentą, bijodami, kad kaimynai pyks dėl galimo triukšmo.
Jie įdavė akordeoną ir pasakė: „Štai tau pianinas, bet jis toks paslėptas.“ Man pasirodė neteisinga, kad teks groti tokiu instrumentu. Bet kai atvykau į Izraelį, ten grodamas akordeonu neturėjau jokios konkurencijos.
Visi grojo įprastais instrumentais: pianinu, smuiku, klarnetu, o aš atlikdavau klasikinę muziką tokiu labai keistu instrumentu. Tapau virtuozu.
Aplinkiniai manęs vis klausdavo: „Kodėl groji šiuo mažu pianinu? Turėtum groti dideliu. Juk tapai virtuozu.“
Bet įpratus groti vertikalia klaviatūra sunku pereiti prie horizontalios. Užuot pakeitęs instrumentą, aš labiau susidomėjau mokslu ir architektūra.
– Pirmąjį pastatą suprojektavote 1999 metais. Tai buvo Berlyno žydų muziejus. Ilgokai delsėte, kol ėmėtės naujos veiklos?
– Teisybė. Projektuoti pradėjau vėlai. Iki tol niekada nedirbau kitam architektui. Iš pradžių buvau muzikantas, vėliau dėsčiau įvairiuose universitetuose, tarp jų ir Yale’io, rašiau knygas.
Muziejus buvo mano pirmasis projektas. Beje, dabar Berlyne tai vienas labiausiai lankomų muziejų. Kurdamas šį muziejų labai daug laiko praleidau Vokietijos sostinėje.
– Įgyvendinote daug ir įdomių projektų, tačiau labiausiai esate žinomas kaip pagrindinis Pasaulio prekybos centro Niujorke atstatymo architektas. Ką jums reiškia šis projektas?
– Tai didžiausias ir sudėtingiausias mano darbas, nes jį įgyvendinant įsitraukė daug žmonių: teroro akto aukų šeimos, Niujorko, valstijos valdžia, taip pat įvairių įstaigų vadovybės. Šio bokšto statybas stebėjo ne tik Niujorko, bet ir viso pasaulio gyventojai.
Didžiausias iššūkis man buvo, kaip sukurti ką nors ne tik praktiško, bet ir padėsiančio išsaugoti aukų atminimą. Nuo projekto pradžios prie jo statybų aikštelėje dirbo apie 20 milijonų žmonių.
Dabar jau žmonės po truputį persikelia į bokštą, o per atakas žuvusiems žmonėms ir gelbėtojams pastatytas memorialas jau sutraukė milijonus lankytojų. Dėl šio projekto prasidėjo Žemutinio Manhatano Niujorke atgimimas.
Dabar čia sugrįžo gyventi apie 70 tūkst. žmonių, kurie prieš tai buvo išsikraustę.
Esu be galo laimingas, nes dirbu su tiek daug skirtingų projektų. Apie kai kuriuos net negaliu kalbėti, nes apie juos dar nėra oficialiai paskelbta, bet tai politiniu ir architektūriniu požiūriu svarbūs projektai Vidurio Rytuose, Afrikoje, Azijoje.
Aš projektuoju Kinijoje, Singapūre, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir tai mane nepaprastai džiugina.
– Kuris projektas jums mieliausias?
– Kaip negalėčiau pasakyti, kuris iš trijų vaikų man mieliausias, nes juk negali kurio nors vieno išskirti, taip ir dėl projektų.
Pavyzdžiui, Kinijoje kuriu gyvenamąjį pastatą darbininkams. Tai ne viešbutis ar muziejus. Pastatas bus skirtas mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, kurie šluoja gatves, dirba virtuvėse.
Bet nusprendžiau šio projekto imtis, nes noriu įrodyti, kad galima sukurti nuostabų statinį už labai labai mažą kainą, skirtą darbininkams.
Juk architektūra yra ne tik estetika, bet ir etika.
