Gražu tiems, kurie nesibodi kaimo
Rytinėje Šalčininkų rajono dalyje, iš trijų pusių apsuptas Baltarusijos sienos Dieveniškių kraštas išsaugojo senąsias savo gyvenvietes, kuriose, kaip bebūtų keista, dažniau kalbama dzūkiškai, nei „tuteišiškai“ - maišyta vietine šnekta.
Vien 8 kilometrų ilgio žemės juostoje, besidriekiančioje nuo pačių Dieveniškių iki Poškonių, yra sutūpę 13 kaimų, iš kurių, be Poškonių, etnografijai neabejingų žmonių žvilgsnį traukia ir Rimašiai, ir kitų kaimų senos, puošniomis langinėmis apkaltų langų akys.
Padirbėjo ir restauratoriai
Vienas svarbiausių istorinių pastatų yra pačiuose Poškonyse. Tai buvusi mokykla-vaikų darželis, kurioje įsikūręs Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras.
Ką tik restauruotas pastatas, nors ir nėra galutinai įrengtas, verčia aikčioti ir „okčioti“ tuos lankytojus, kurie turi šūsnis sentimentų etnografinei kaimo architektūrai.
„Pagrindinis pastatas jau yra atnaujintas, bet restauratorių rankos dar laukia ir kiti jam priklausantys statiniai. Turime rangovus - dirbame išsijuosę“, - sakė parko direktorius Robertas Jomantas.
Buvęs mokyklos pastatas, kuriame įsikūrusi direkcija – prieškariui (XX a. 4-ojo dešimtmečio) būdingas statinys.
„Tai mokykla, kuri buvo pastatyta pagal tipinį to meto projektą. Tokių projektų buvo parengta vienos klasės, dviejų ir penkių klasių mokykloms.
Mokykla, kurioje dabar šeimininkaujame, buvo dviejų klasių. Vienoje jos pusėje buvo gyvenamos patalpos mokytojams, kitoje – klasės“, - pasakojo R.Jomantas.
Nepabūgo technologijų
Restauruojant pastatą, antrajame jo aukšte buvo įrengta patalpa ekspozicijoms.
Pasak R.Jomanto, išskirtinė jos architektūros detalė – stiklinis stogo intarpas, kuriame įmontuotos lauko žaliuzės.
Jas valdo saulės šviesos srautą kontroliuojanti sistema, turinti specialių daviklių. Jie reaguoja į šviesos srautą ir varsto žaliuzes taip, kad kuo daugiau pro jas patektų šviesos.
Dar vienas niuansas – atnaujinant istorinį pastatą buvo pasitelktos ir kitos modernios technologijos, pavyzdžiui, įrengtas geoterminis šildymas.
„Šilumą iš grunto siurbia šeši gręžiniai, kiekvienas – po 110 metrų gylio“, - užsiminė R.Jomantas.
Kadangi ši žiema atnaujintame pastate direkcijai – pirmoji, jai dar neteko patirti, kiek kainuoja jo šildymas per didžiausius šalčius dar neteko patirti. Lapkritis ir gruodis juk buvo neįnoringi, - šaltis mažai tesikandžiojo.
Be to, istorinių paminklų restauratoriai išsaugojo koklines krosnis. Ir nuo, iškūrentų malkomis, sklindanti šiluma buvusios mokyklos patalpoms ir dabar suteikia išskirtinio jaukumo.
Parduoti - sunku
Vis dėlto didžiausias Dieveniškių krašto turtas – etnografiniai kaimai. Vienintelė bėda, kad juose nėra tokios stiprios bendruomenės, kaip, pavyzdžiui, Dzūkijoje, Varėnos rajone esančiuose Marcinkonyse. Ten bendruomenė rūpinasi žmonių padovanoto nekilnojamojo turto – senųjų pastatų išsaugojimu.
Pasak kultūrologės Irutės Eidukienės, Dieveniškių regioninis parkas – vienintelis Lietuvoje, kuriam suteiktas dar ir istorinio parko statusas. O vienas vertingiausių kultūros paveldo objektų ir yra šiuo krašto gatviniai kaimai. Jų parke – kone 40.
„Istoriniu architektūriniu požiūriu vertingiausi yra trys kaimai – Poškonių, Rimašių ir Žižmų. Juose išliko XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statytos sodybos. Maždaug pusėje jų žmonės gyvena nuolat, tad ir žiemą – taip pat“, - sakė I.Eidukienė.
Pavyzdžiui, Rimašių kaime – etnokultūriniame draustinyje – nuolat gyvena apie porą dešimčių žmonių.
Anot I.Eidukienės, parduoti sodybas šiame krašte žmonėms nėra paprasta.
„Neatsiranda pirkėjų, nes namai etnografiniuose kaimuose labai arti vienas kito, - juk nepatriukšmausi. O žmonės paprastai stengiasi susirasti atokesnę sodybą.
Pastaruoju metu tik vieną sodybą mūsų gyventojams pavyko parduoti, nors kainos smarkiai nukrito.
Tos, kurios prieš keletą metų kainavo apie 70 tūkst. litų, dabar atpigo perpus ar dar daugiau“, - sakė I.Eidukienė.
Sodybos kaina priklauso ir nuo to, ar ji parduodama kartu su žeme ar mišku. Jei taip, kaina, be abejonės, pasistiebia.
Kodėl taip ankšta?
Kodėl Dieveniškių krašto kaimuose sodybos vos ne šonais glaudžiasi viena prie kitos?
„Viskas – dėl žemės. Šio krašto žmonės ją labai taupė. Todėl žemės rėžyje statėsi tik pačius reikalingiausius pastatus – gyvenamąjį namą, tvartą ir kluoną. Svirną toli gražu ne kiekvienas turėjo.
Iš to taupumo susiformavo specifinis statymo būdas – gyvenamasis namas su tvartu atsidurdavo po vienu stogu“, - sakė I.Eidukienė. Tokius pastatus senieji vietos gyventojai tebevadina „rūmais“.
Šių „rūmų“ langai iki šiol liko nepakeisti, - plastiko langus įsidėjo tik vienas kitas namų šeimininkas.
Tad dauguma jų liko mediniai – tokie, kokie ir buvo įstatyti prieš šimtą metų ar dar seniau.
„Tuo metu stiklas buvo labai brangus, todėl dažniausiai langai buvo labai nedideli, - didesnius juos galėjo įsistatyti tik aukštesnę socialinę padėtį turėję žmonės.
Namai buvo puošiami santūriai, bet kam kam, o langams – jų apvadų drožiniams - atitekdavo visas dėmesys“, - paaiškino I.Eidukienė.
