Vienas svarbiausių uždavinių kuriant koplytėlės dizainą buvo tinkamos pastato forma ir medžiagos. Architektai neįprastus maldos namams formą ir interjerą pasirinkti neatsitiktinai – jie siekė sukurti itin jaukią, tarsi privačią aplinką susikaupimui.
Plati mūrinė siena atskyrė koplyčią nuo tolėliau stūksančių pastatų ir pastato formai suteikia masyvumo, o tuo pačiu ir saugumo jausmą. Šioje sienoje – keletas keturkampio formos įvairaus dydžio langai išdėstyti taip, kad pro juos atsiveria tik dalis koplytėlę supančio sodo vaizdų – taip skatinama išlaikyti visą besilankančių žmonių dėmesį susikaupimui ir maldai.
Už altoriaus – keturios medžio kamieną primenančios plieninės atramos, laikančios išlenktą ąžuolinį stogą.
Apšvietimas čia taip pat neįprastas – dienos šviesa patenka ne tik pro langus, bet ir pro atvirą ruoželį tarp stogo ir mūrinės sienos. Toks šviesos žaismas viduje sukuria itin jaukią atmosferą, o atvira anga – dar ir natūralų vėdinimą. Miesto parke stovinti koplyčia puikiai įsiliejo į aplinką.
Parengė Milda Sendžikaitė
