-Kalbėdami apie patogų miestų, pirmiausiai galvojame, kaip jį pritaikyti neįgaliesiems. Ar to pakanka kad aplinka, pastatai, gatvės, viešosios erdvės būtų patogios naudoti?
J.Š. Žmonės su negalia sudaro tik nedidelę dalį visuomenės. Iš tiesų aplinkos pritaikymo klausimas aktualus ne tik žmonėms turintiems negalią, bet ir daugeliui kitų visuomenės narių, kurie yra laikinai susižaloję. Taip pat tai ir jauni tėvai, kurie stumia vežimėlius ir jaunimas, kuris dažnai važinėja riedlentėmis, jiems taip pat turi būti pritaikytos viešosios erdvės. Galvodami apie pritaikymą, turime galvoti apie žymiai didesnę visuomenės, nei tik žmones su negalia.
G.J.B. Dar galime paminėti ir senjorus.
– Kaip vertinate šiandienos Lietuvos miestus – ko ir kur labiausiai trūksta ir kur padaryta didžiausia pažanga?
G.J.B. Didžiausia problema yra urbanistinio požiūrio trūkumas ir neintegruotas miesto vidinės plėtros vystymas. Žymia pažanga vadinu tai, kad jau suvokiame tą problemą ir bandome spręsti.
Pavyzdžiui, judėjimo negalią turintis studentas išvažiuoja iš rekonstruojamo bendrabučio su įrengta nuovaža į duobėtą gatvę su išlūžinėjusiais šaligatvio borteliais – tokie pavyzdžiai tik paryškina neadekvatų valstybės požiūrį į tai.
J.Š. Mes turime pakankamai stiprią teisinę bazę ir nustatyti griežti reikalavimai viešos paskirties statiniams – naujai statomi, rekonstruojami statiniai privalo būti pritaikyti žmonėms su įvairia negalia. Tų reikalavimų yra laikomasi ir jie gana atidžiai kontroliuojami, tačiau vykdant modernizacijos programą, įstatymas leidžia daryti išimtį ir neįgaliesiems tinkamai nepritaikyti daugiabučių pastatų. Taip pat šia spraga naudojasi ir viešosios paskirties statinių savininkai, mokyklų savininkai, kurie stengiasi „taupyti“ lėšas.
Nors kasmet neįgaliųjų reikmėms pritaikomi apie 200 būstų, tačiau patogų išėjimą ir įėjimą turintys neįgalieji susiduria su kitais sunkumais, negalėdami patekti į įvairias įstaigas ar viešos paskirties pastatus.
- Pasaulyje, Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kalbama net tik apie esamos aplinkos pritaikymą neįgaliesiems įrengiant papildomus elementus – liftus, įėjimus, nuovažas, bet ir apie universalų dizainą, aplinką suprojektuotą taip, kad ji iškart būtų patogi visiems. Kokie pagrindiniai tokio universalaus dizaino principai?
J.Š. Universalaus dizaino sąvoka – apibrėžimas, kuris įtvirtintas neįgaliųjų teisių konvencijų, tai yra toks aplinkos gaminių ir paslaugų kūrimas, kuriame nereikia specialaus pritaikymo neįgaliesiems, universaliai sukurti produktai ir paslaugos yra prieinamos daugeliui visuomenės narių.
Pagrindiniai universalaus dizainą sudaro keletas principų, kuriuos suformulavo amerikiečiai Šiaurės Karolinos universitete: 1) lygių teisių principas – aplinka gali naudotis visi žmonės, turintys įvairių poreikių; 2) lankstumo principas – toje aplinkoje galima prisitaikyti ir naudotis pagal savo poreikius; 3) intuityvumo principas – viskas lengvai suprantama, žmonės čia gali lengvai orientuotis, apie aplinką galima rasti daug informacijos tiek rašytine, ženklų kalba ar brailio raštu; 4) tolerancijos klaidai principas – jei žmogus neteisingai naudosis aplinkoje esančiais daiktais, jis nenukentės; 5) minimalių fizinių jėgų ir pastangų naudojimo principas; 6) viskas, kas yra aplinkoje yra tinkamo dydžio, pavyzdžiui, ten yra pakankamai ploto neįgaliojo vežimėliu pravažiuoti pro duris ir panašiai.
-Kuo aplinka kurta pagal universalaus dizaino principus skiriasi nuo aplinkos kuri buvo nepritaikyta, bet vėliau ji tapo pritaikyta neįgaliesiems?
J.Š. Universalaus dizaino pastatai taikoma kur kas aukštesnė kartelė, lyginant su įprastu pastatų pritaikymu. Pagal universalaus dizaino principus sukurta aplinka, paslaugos, gaminiai neišsiskiria, t.y. nesimato, jog jie yra pritaikyti. Šiuo metu mes dažnai matome atskirus tualetus pavyzdžiui, neįgaliesiems ir kitiems, atskiras įėjimas neįgaliesiems pritaikytas ir visiems kitiems, pagal universalaus dizaino principą, tokių atskirų priemonių neturėtų būti ir aplinka turėtų atrodyti estetiškai. Svarbu, jog siekiant kurti tokią aplinką, kuria galėtų patogiai naudotis ir neįgalieji, neįžeistume jų, svarbu, kad visi jaustųsi oriai ir bendros erdvės nebūtų atskirtos.
-Pastatai, ypač visuomeniniai, privalo būti pritaikomi neįgaliems visuomenės nariams. Kaip suderinti reikalaujamus papildomus elementus ir architektūrines idėjos grynumą ir estetiką?
G.J.B. Nors tokie dalykai, kaip liftai, nuovažos, neįgaliųjų automobilių parkavimo vietos, lauko įėjimo žymėjimai, įrengiami teisingai, bet kartais jie priverčia nusistebėti. Puikus pavyzdys, vienas Europos Sąjungos finansuojamas mokslo pastatas, kuriame buvo ryškia signaline linija pažymėtos pastato konstrukcijos, atkreipiant dėmesį, kad į jas galima atsitrenkti. Tame pastate yra nemažai laboratorijų, kurių darbuotojai dirba naudodami mikroskopus, tačiau žmonės įrengiantys pastatą turėjo abejonių, jog pastato kolonų neįgalieji nepastebės.
Tokie įvairūs sprendimai gali lengvai supriešinti visuomenę, Europos urbanizmo deklaracijoje yra aiškiai nurodyta, kad visuomenės visumos poreikiai yra svarbiau už visuomenės dalies poreikius. Jie turi būti sprendžiami neiššaukiančiu būdu, deklaruojant santarvę tarp įvairių visuomenės grupių, nepabrėžiant jų išskirtinumo.
-Universalus dizainas yra aplinkos, ateities miesto kūrimo kryptis, o kaip jį integruoti į miesto kūrimo procesą?
J.Š. Kviesčiau projektuotojus ir projektus susimąstyti ir apie neįgaliųjų poreikius, tačiau ir į visą tai pažvelgti iš verslo pusės – pritaikytų pastatų ir aplinkos vertė bus kur kas didesnė ateityje, nes visuomenės poreikiai keičiasi, tokie objektai tikrai turės didesnę paklausą lyginant nepritaikytais.
