Neseniai Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pilaitėje susirinko būrelis išsekintų Lukiškių aikštės maratono dalyvių. Daugelis šių žmonių projektavimo maratoną bėgo ištisus dešimtmečius – nuo nepriklausomybės atgavimo kas keleri metai buvo rengiamas vis naujas aikštės sutvarkymo konkursas.
Tačiau pagaliau įveikus distanciją, paaiškėjo, kad šio bėgimo visiškai niekam nereikėjo ir nei bėgikai, nei rezultatai niekam nerūpi. Net ir vienintelis nugalėtojas, realizuojamo projekto autorius Gintaras Čaikauskas į kamerą visiškai be džiugesio ir entuziazmo kalbėjo apie savo sprendinius. O kaip galima džiaugtis, kai laimi tai, dėl ko visiems gėda?
Lukiškių aikštė – Seimo nutarimu patvirtina pagrindinė Lietuvos valstybės reprezentacinė aikštė, todėl kaip ir pridera šalį atspindinčiai vietai, ji beveik nepakito nuo sovietmečio – tik vienas balvonas buvo nukeltas iš aikštės centro. Bet gėda ne dėl to. Gėda net ne dėl daugybės neįgyvendintų Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursų ir ne dėl valstybės įstaigų atsakomybės mėtymo iš vienų rankų į kitas. Ir galų gale, nors daug kas gali nesutikti, gėda ne dėl dabar realizuojamo aikštės projekto.
Nors labai norėtųsi aptarti architektų G.Čaikausko ir Lino Naujokaičio komandos pasiūlytą „daugiafunkcinę Lietuvos laisvės demokratijos erdvę“, įkvėptą veikiausiai naminės mišrainės receptūros, nors ir spirgu ant kėdės galvoje dėliodamas žodžius apie pristatymo klipe naudojamą garso takelį, kuris atrodo lyg būtų nužengęs iš Tautininkų sąjungos reklaminio įrašo, vis dėlto tokia kritika atitrauktų dėmesį nuo daug rimtesnių dalykų – tokio projekto atsiradimo priežasčių, kurios ir yra didžiausia gėda.
Paskutinį architektūrinį Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą 2013 metais laimėjo Rolando Paleko vadovaujama studija su saikingos ramios išraiškos projektu. Jis nei per daug stebino, nei per daug džiugino, tačiau daugelis priėmė kaip gerą ir paprastą darbą.
„Kaip atsitiko, kad realizuojamas visiškai kitų architektų darbas?“ – krapštė galvas daugelis šio projektavimo maratono stebėtojų. Atsakymas paprastas – Rolando Paleko projektas buvo per brangus.
Ir brangus ne vien dėl kuklių sprendimų ir paprastos koncepcijos, bet brangus dėl sąlygose iškeltų reikalavimų, tokių kaip požeminis parkingas. Viešųjų pirkimų tarnybai neleidus smarkiai koreguoti projekto bandant sumažinti kainą, Vyriausybė paskelbė naują konkursą.
Ir Vyriausybės vicekanclerio Rimanto Vaitkaus vadovaujama darbo grupė skėlė iš peties – dešimtmečius trukusį projektavimo maratoną nutarė baigti sprintu – nauju dviejų savaičių konkursu.
Logika nepalenkiama – kas truko metų metus, galima padaryti per 14 dienų. Žinoma, kaip ir pridera bandant sutvarkyti pagrindinę Lietuvos valstybės reprezentacinę aikštę, naujas konkursas buvo ne architektūrinis, o skirtas tiesiog rangovams atlikti techninius darbus.
Laimėjimo, Lietuvos, kovotojų už Lietuvos laisvę reprezentacijos sąlyga – pigiausia kaina.
Dešimtmečius trukusioje sudėtingoje diskusijoje, kaip turi būti reprezentuojama Lietuva ir įamžinamas laisvės kovotojų atminimas, lemiamą žodį tarė pigiausi šalies statybininkai, pasirinkę G.Čaikausko komandą ir įspraudę ją į euroremontinį biudžetą.
Šiame kontekste nesužibėjo ir architektus reprezentuojanti organizacija – LAS, kuri tyliai stebėjusi šį makabrišką procesą leido jį pristatyti savo patalpose, taip tyliai parodydama, kad viskam pritaria ir viskas gerai.
Žinoma, viskas gali būti tik gerai, kai sąjungos pirmininkas Marius Šaliamoras, kartu su naujojo Lukiškių aikštės projekto autoriais – Kęstučiu Akelaičiu ir G.Čaikausku stato naująją Antano Guogos remiamą Šv.Juozapo bažnyčią Pilaitėje...
Galbūt dabar supykę sakysite, kad Lukiškių aikštė visiškai nereprezentuoja dabartinės Lietuvos, kad mes nesame pigiausios kainos ir pigiausių vertybių šalis, kad tai tiesiog biurokratai nesusiprato, tačiau jūs būsite neteisūs.
„Pigiausia“ Lietuvos aikštė – Lukiškių aikštė labai tiksliai reprezentuoja dabartinę Lietuvą, o G.Čaikausko komandos parengtas projektas yra vienas ryškiausių to paminklų.
Visoje Lietuvoje dygsta panašūs projektai, kurie formuoja pigų miestų, regionų ir visos Lietuvos veidą, tai – gipskartoniniai kultūros centrai, pyraginės koncertų salės, miestelių aikštės, kurių vienintelis parinkimo kriterijus yra mažiausia įmanoma statybos kaina.
Net ir mūsų visų mylima ir pasaulio paveldo saugoma Nida tvarko savo pagrindinę aikštę ir stato naują koncertų salę kreipdama dėmesį tik į pigiausią statybų kainą, palikdama bet kokias idėjas ir kokybę tik laimingam atsitiktinumui.
Belieka tik pasveikinti – kabutėse – Lukiškių aikštę formuosiančių architektų komandą – jums pavyko labai tiksliai perteikti visas modernios Lietuvos vertybes, ambicijas, valstybės požiūrį į aplinką, istoriją ir visiems parodyti, kokia iš tikro yra Lietuva. Pigi.
Straipsnio autorius A.Ropolas – architektas, studijavęs Lietuvoje, Belgijoje bei Japonijoje, šiuo metu jis dirba Londone.
