– Ar ir Niujorke, kuriame gyvenate, architektūriniai konkursai sulaukia tiek visuomenės ir architektų bendruomenės dėmesio, kaip pastarasis konkursas Vilniuje?, – lrytas.lt pasiteiravo D.Libeskindo.
– Taip, tačiau manau, kad tai yra labai gerai. Tai rodo, kad gyvename demokratinėje visuomenėje, o žmonės domisi architektūra, taip dar labiau keldami jos standartus.
– Kokia jūsų nuomonė apie šį konkursą ir kaip vertintumėte jame dalyvavusių lietuvių darbus?
– Dirbu su kai kuriais lietuvių architektais. Žaviuosi jais, nauja lietuvių architektų karta yra itin talentinga. Manau, kad jie turi daug potencialo, tačiau nenorėčiau komentuoti šiame konkurse dalyvavusių architektų darbų.
– Vieta tarp Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės bei „Radisson Blu Hotel“ viešbučio yra vadinama viena svarbiausių naujojo miesto centro erdvių. Kiek laiko praleidote studijuodamas šią urbanistinę miesto kalvą?
– Pirmą kartą čia apsilankiau 2006 metais. Čia teko praleisti nemažai laiko ir buvau užsukęs tikrai ne vieną kartą. Ko gero, kiekvienas Vilnių lankantis turistas yra buvęs šioje vietoje. Nepaisant savo lokacijos, erdvė yra itin apleista ir tiesiog maldauja pokyčių.
– Kokia yra pagrindinė jūsų sukurto projekto idėja?
– Prieš pradėdamas kurti visuomet atsižvelgiu, kokie statiniai yra išsidėstę konkrečioje teritorijoje. Mąstau ne tik, kaip sukurti ką nors išskirtinio, ryškaus ir dinamiško, bet ir kaip įgyvendinti projektą, kuris leistų aplinkinę plėtrą, o jos būtent šiai Vilniaus erdvei taip reikia.
Šis mano suprojektuotas pastatas turi unikalų ryšį su jį supančiu kraštovaizdžiu, manau, kad būsimasis statinys yra čia jau stūksančių pastatų komplekso dalis. Štai kodėl jo forma yra unikali ir ikoniška.
– Erdvę supantis kraštovaizdis ir buvo jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Taip, žinoma. Šis pastatas yra skirtas šiai vietai, be to, jis atspindi XXI amžiaus Vilnių.
– Jūsų darbai – šokiruoja. Ką norite pasakyti savo kūryba?
– Kiekvienas kūrinys, kuris yra naujas ir autentiškas, šokiruoja. Apie tai rašė ir garsus meno kritikas Robertas Hewsas, jis aiškino, kad šoko elementas yra sudedamoji meno dalis. Aš visiškai sutinku su jo nuomone, juk jei nesukuri nieko naujo, tuomet ir nešokiruoji.
Tikiuosi, kad mano projektas bus ne tik patogus ten dirbantiems žmonėms, bet ir suteiks džiaugsmo praeiviams, pritrauks į šią vietą daugiau miestiečių bei turistų. Manau, kad jis taps miesto naujojo centro transformacijos dalis.
– Ar domėjotės neigiamais lietuvių architektų pasisakymais apie jūsų sukurtą projektą?
– Sunku praleisti kažką pro akis, kai visada gali prisijungti prie interneto. Tačiau manau, kad nepaisydamas kritikos privalau daryti tai, kuo tikiu.
– Nusprendėme apklausti savo skaitytojus, ar jums rūpi, koks naujas pastatas iškils svarbiausioje Vilniaus miesto centro vietoje – Konstitucijos prospekte ties Baltuoju. Daugiau nei 60 proc. atsakė, kad visai nerūpi, 13 proc. skaitytojų teigė, jog netiki, kad kas nors galėtų ištaisyti sostinės dešiniojo Neries kranto urbanistinį peizažą; 8 proc. atsakė, kad yra patenkinti, jog laimėjo jūsų projektas, o 16 proc. teigė, kad konkurse tikrai buvo geresnių pasiūlymų. Kaip pakomentuotumėte tokią nuomonę?
– Kai Paryžiuje buvo pastatytas Eifelio bokštas, sukilo tiek miesto gyventojai, tiek intelektualai – jie buvo įsitikinę, kad toks statinys miestui paprasčiausiai netinka. Tačiau pažvelkite – nepaisant kritikų nuomonės, Eifelis tapo, ko gero, geriausiu pasaulio statiniu.
Kuriant kažką naują, atsiranda įvairių reakcijų, tačiau aš manau, kad tai yra labai sveikintina. Būtent toks požiūris man padeda užsiauginti storesnę odą, nes beveik kiekvienas mano projektas sulaukia kritikos lavinos.
Kai stačiau meno muziejų Denveryje ar „Royal Ontario“ muziejų Toronte, dėl mano kūrybos buvo daugybė ginčų ir diskusijų, be to, abu architektūrinius konkursus galėjo stebėti milijonai televizijos žiūrovų. Tačiau galiausiai sukurti pastatai tapo ikoniškomis miesto dalimis ir žmonės juos pamilo.
– Nepaisant aršios kritikos, Lietuvoje jūs esate gana populiarus. Ar kada nors susimąstėte, kodėl esate toks mėgstamas?
– Greičiausiai todėl, kad esu iš kaimyninės šalies – Lenkijos. Kalbu lenkiškai ir rusiškai, be to, mano šeima į Lenkiją atkeliavo iš Vilniaus. Daugybė žmonių, kuriuos pažįstu Niujorke, taip pat yra kilę iš Vilniaus. Be to, iš savo tėvų ir žmonos Ninos tėvų puikiai žinau šio miesto istoriją.
– Tai jau trečiasis jūsų projektas Vilniuje. Galbūt mūsų mieste bus daugiausia jūsų sukurtų pastatų?
– Galbūt, tačiau tiesa ta, kad jau ne pirmą projektą kuriu ir Berlyne. O Latvijoje ar Estijoje neturiu jokių projektų, tad Vilniuje išdygsiantys pastatai bus pirmieji mano kūriniai ir Baltijos regione.
